Neuroteologija. Dievas – tik fantazijos vaisius?
Bronsono tipo profesoriaus Ulrich Eibach pasisakymai.
http://de.wikipedia.org/wiki/Ulrich_EibachNauji technikos metodai leidžia neuropsichologinius procesus atkurti taip, kad galima tiksliai stebėti, kokios smegenų sritys, vykstant tam tikriems psichiniams–dvasiniams procesams yra aktyvios arba kokios funkcijos neveikia. Paprastai smegenys veikia taip, kad pagal informaciją, priimamą iš paties kūno arba išorinio pasaulio, jos kaip sistema vis iš naujo organizuojasi ir sujungia naują informaciją su smegenyse ir kūne įrašyta informacija, o tada atsako į iškeltus reikalavimus. Nėra psichinių–dvasinių procesų, kurie nebūtų atkurti smegenų neurofiziologiniais procesais. Amerikiečių mokslininkai nori tokiu būdu ištirti ir aprašyti „religinio patyrimo“ neurofiziologines aplinkybes. Abstraktus mąstymas ir jausmų sąlygoti įsivaizdavimai bei pojūčiai, egzistencialiai susiję su žmogumi, atsispindi įvairiose smegenų srityse. Pastarasis, pavyzdžiui, yra būdingas tikėjimui. Taigi gali būti, kad tokia su jausmais susijusi sąvoka kaip „Dievas“ sužadina tam tikrose smegenų srityse ypatingą neurofiziologinį aktyvumą. Galima įvairiai aiškinti šį stebėjimą, priklausomai nuo to, kokiomis pasaulėžiūrinėmis prielaidomis vadovaujamasi. Galima visus dvasinius įvykius supaprastinti iki materialaus fiziologinio proceso antrinio produkto. Tuomet „Dievas“ būtų ne kas kita kaip smegenų veiklos darinys, „fantazijos vaisius“. Kiti (pavyzdžiui, „sociobiologai“ kaip E. Wilsonas, R. Dawkinsas), remdamiesi „darvinizmo“ pagrindu, teigia, kad visi dvasiniai fenomenai , taigi ir religija, yra „ne kas kita kaip“ genų valdomos smegenų prisitaikymo strategijos, kurių tikslas optimizuoti organizmo ar rūšies išlikimą.
Remiantis tuo, religija yra neva evoliucijos produktas, kuris, tiesa, ankstyvaisiais kultūros istorijos laikais stipriai prisidėjo prie būties negandų įveikimo, tačiau šviečiamajame technikos amžiuje yra veikiau „kontraproduktyvus“ ir dėl to turi būti pakeistas geresniais gyvybės palaikymo mechanizmais. Be to, manoma, kad religijų ginama empiriškai neapibūdinama tikrovė yra fikcija, kad ne tik „Dievas“ yra genų valdomas „fantazijos vaisius“, bet ir „laisvės“ bei „meilės“ supratimas. Net ir meilė būtų – jei ne gryna biocheminė smegenų funkcija – vis dėlto „ne kas kita kaip“ daugiau ar mažiau egoistiška išgyvenimo strategija, joks fenomenas, turintis toliau išeinančią prasmę, atsirandantis per asmeninius santykius ir juose, kai artimas yra mylimas kaip unikali būtybė dėl paties savęs. Pagal tai pojūčiais nesuvokiama Dievo meilės tikrovė tuo labiau yra fikcija.
Ne visi, neurofiziologiniu pagrindu tyrinėjantys religinius išgyvenimus, interpretuoja savo pažinimą tokių natūralistinių ir supaprastintų pasaulėžiūrinių direktyvų fone. Dauguma nei pretenduoja galį paaiškinti religinio išgyvenimo ir mąstymo reikšmingumą, nei atmeta, kad neurofiziologiniai procesai paremti savitu „dvasiniu“ pasauliu. Tiesa, kai kurie savo patirtį vertina kaip tam tikrą „Dievo įrodymą“, nurodydami, kad žmogaus smegenys tik todėl turi „priėmimo organą“ tam savitam dvasiniam religiniam pasauliui, nes šis pasaulis ir egzistuoja. Anot jų, šis gebėjimas susiformavo smegenyse, kad žmogus galėtų užmegzti ryšius su Dievu.
Klausimas, kaip ir kur Dievas pasirodo kūniškoje žmogaus tikrovėje, turi teologinį pagrindą. Apaštalas Paulius rašo Laiške romiečiams: „Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“ (8,16). Žodžiu „dvasia“ čia turima galvoje dvasinė gyvenimo dimensija, kurioje žmogus yra užkalbintas ir paliestas Dievo Dvasios. Tai niekada nevyks tik mąstymo lygmeny, bet visada bus susiję su jausmais. Priklausomai nuo to, kokie aspektai čia dominuoja, smegenyse skiriami ir neurofiziologiniai šio patyrimo koreliatai. Nieko nuostabaus, kad neurofiziologiniame lygmeny klausymas tik į protą orientuoto pamokslo skiriasi nuo pamaldų, kur ypač užkabinami jausmai, arba nuo meditatyvios maldos.
Faktas, jog stimuliuodami tam tikras smegenų sritis neurologai irgi gali sukelti stiprius jausminius religinius pojūčius, kaip ir kai kuriose kultūrose tai pasiekiama narkotikais ir kūno technika (pavyzdžiui, šokiu, kvėpavimo technika), mažai ką pasako apie už šios patirties slypinčią tikrovę ir nieko nesako apie tokių išgyvenimų reikšmę bei teisingą jų aiškinimą. Tai liečia ir religinės patirties koreliaciją su patologiniais smegenų procesais. Neurologas V. Ramachandranas (Kalifornijos universitetas, San Diegas) tvirtina nustatęs, kad žmonės, turintys epilepsiją smilkininėje skiltyje, labai dažnai patiria „dvasines vizijas“, smarkiai veikiančias gyvenimą. Jis šį smegenų plotą netgi vadina „Dievo moduliu“, nes vien jau pavartojus sąvoką „Dievas“, jis neva smarkiai suaktyvėja. Tačiau patyrę epilepsijos tyrinėtojai iki šiol nepatvirtino teiginio, kad ypatingi religiniai patyrimai būtų žymiai dažnesni tarp epileptikų nei kitų žmonių. Bet jeigu taip ir būtų, jei Mozė ir Paulius savo apreiškimus būtų gavę per epileptines atakas šiame plote, tai dar nereiškia, kad jos sukeliamos tik per šias atakas, nes juk galėtų būti, kad atakos yra šalutinis šių gilių patyrimų fenomenas ir drauge yra jų sukeltos. Juo labiau tai dar nieko nesako, ar už to neslypi tikrovė. Net negalima atmesti, kad psichikos ligoniai ūmioje – dažnai paveldimoje – ligoje suvokia „tikrovę“, nuo kurios „normalūs“ žmonės puikiai apsisaugo „apsauginiais mechanizmais“. Galėtų būti, kad tam tikri smegenų procesai palyginti su dažniausiai paveldėtais apsauginiais mechanizmais parodo didesnę nei empiriškai apibūdinamą tikrovę ir sukuria naują atvirumą tai tikrovei. Stebimi smegenų procesai apie tai pasako lygiai tiek mažai kaip ir apie išgyvenimų, jų turinio ir reikšmės „tikrumą“.
Gilus religinis išgyvenimas yra daugiaprasmis ir nesukuria jokio religinio turinio. Kad iš jo atsirastų tikėjimas ar net ir kitus žmones įtikinanti religija, jis turi būti taip dvasiškai perdirbtas, kad perduota patirtis ir jiems būtų įtikinamai suprantama ir iš esmės išgyvenama. Apaštalas Paulius, žinoma, ne vien iš savo vienaskaitinio Kristaus patyrimo prie Damasko išplėtojo mokymą apie žmogaus nuteisinimą per malonę, bet ilgai aiškinantis su savo kaip žydų rašto žinovo kilme. Religinis patyrimas be dvasinio apdorojimo yra toks pat tuščias, kokios yra tuščios tik kognityviai perteiktos religinės sąvokos be to jomis nusakyto „Dievo tikrovės“ patyrimo.
Žinoma, žinios apie religinio išgyvenimo neurofiziologinį pagrindą iškelia keletą rimtų teologinių klausimų. Jeigu religiniam patyrimui yra būtinas įgimtas „polinkis“ smegenyse, galėtume iškelti klausimą, ar tie, kas atmeta religinę tikrovę, to polinkio nepaveldėjo, ar jis dėl auklėjimo ir mokymo tapo „neaktyvus“. Tuomet būtų žmonių, kurie „iš prigimties“ gali arba turi tikėti, ir kitų, pasmerktų dvejonėms ir netikėjimui. Tuomet tiek tikintieji, tiek netikintieji ir ateistai sektų jų smegenyse esančiomis „programomis“. Problema, teologiniu požiūriu, nėra nauja. Kodėl vieni žmonės tiki, bet kiti negali ir nenori tikėti – šį klausimą gvildena krikščionių Bažnyčia nuo Jėzaus ir Pauliaus, paskui Reformacijos ir pagaliau iki dabartinių laikų. Jis buvo aiškintas tai nuodėme, „nenorėjimu pripažinti, kad Dievas yra Dievas“ (M. Lutheris), tai dievišku lėmimu.
Išsiaiškinome, jog neurofiziologiniai patyrimai yra daugiareikšmiai. Atsižvelgiant į mokslines teorines prielaidas ir pasaulėžiūrines nuostatas, jie gali būti labai skirtingai aiškinami. Taigi jie gali klausti, ar religinėje patirtyje yra suvokiama savita dvasinė tikrovė, tačiau specialiai, ar yra Dievas, neatsakoma, tik pasakoma, kokiose smegenų srityse ir kokiu aktyvumu jose atsispindi įvairios religinio mąstymo, tikėjimo ir jausmo formos.
Prof. dr. Ulrich Eibach (Bona)
Vertė Vilija Ulienė
http://www.prizme.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=128Neurologas V. Ramachandranas (Kalifornijos universitetas, San Diegas) tvirtina nustatęs, kad žmonės, turintys epilepsiją smilkininėje skiltyje, labai dažnai patiria „dvasines vizijas“, smarkiai veikiančias gyvenimą. Jis šį smegenų plotą netgi vadina „Dievo moduliu“, nes vien jau pavartojus sąvoką „Dievas“, jis neva smarkiai suaktyvėja. Vieniems tikintiesiams reikia pažeisti limbinę sritį, kiti ją užslopina patys dar kitiems ši sritis atrofuojasi senatvėje.
Gerai dirbanti intuicija(cheminė atmintis) esanti vidinėje smilkinio dalyje sukuria Dievo nesuvokimą.
