Autorius Tema: Alessandro Volta  (Skaityta 6084 kartus)

Neprisijungęs Leotaurus

  • Administrator
  • Forumo siela
  • *****
  • Įrašai: 3868
  • Karma: +0/-0
  • Lytis: Vyras
  • Darvinas
    • Žiūrėti profilį
    • Tipų teorija
Alessandro Volta
« Įrašytas: Gruodžio 25, 2014, 09:28:57 pm »

ALEKSANDRAS VOLTA

(1745—1827)

IKI XVIII AMŽIAUS PABAIGOS BUVO TIRIAMA TIK STATINĖ ELEKTRA IR TRUMPALAIKIAI JOS IŠLYDŽIAI. A. VOLTOS IŠ­RASTAS ELEKTROS SROVĖS ŠALTINIS ĮGALINO PRADĖTI TIR­TI ELEKTROS SROVĘ BEI JOS REIŠKINIUS IR SUKĖLĖ VISĄ GRANDINĘ SVARBIŲ ATRADIMŲ.

Aleksandras Volta gimė 1745 m. vasario 18 d. ir nuo mažų dienų buvo atiduotas maitintojai į kaimą. Ši rūpinosi berniuko maistu ir sveikata, bet jo visai nelavino - Alesandras augo kaip laukinukas, tik 7 metų išmoko gerai kalbėti. Tuo metu mirė jo tėvas, ir motina su jauniausiais vaikais persikėlė gyventi pas vyro brolį, Komo bažnyčios kunigą. Šis ėmė rūpintis Alesandro lavinimu, ir berniukas greitai pasikeitė - pasirodė esąs gabus bei sumanus. Dėdė jam suteikė pradinį klasikinį išsilavinimą. Dvylikametis Volta įstojo į Komo jėzuitų kolegiją, čia išsiskyrė įvairiapusiais gabumais. 1758 m. jam didelį įspūdį padarė danguje sušvitusi kometa, o ypač tai, kad jos pasirodymą buvo iš anksto numatęs anglų astronomas E. Halis. A. Volta susidomėjo I. Niutono ir J. Keplerio atradimais, tuo metu madingais elektros bandymais. Jis apsisprendė būti fizikas, ir dėdė, tikėjęsis, kad sūnėnas taps dvasininku, atsiėmė jį iš kolegijos. Toliau Volta lavinosi savarankiškai. Būdamas septyniolikos metų, jis išgalvojo hipotezę apie gravitacijos ir elektrinių jėgų giminingumą ir apie tai išdrįso parašyti žinomam Paryžiaus fizikui abatui Z. Nolė. Tuo metu Volta rašė ir eiles - vienoje iš poemų jis hegzametru lotynų kalba apdainavo elektros mokslo korifėjus bei jų atradimus.

1769 m. Volta parengė mokslinį darbą apie Leideno stiklinės veikimą, tačiau naujų originalių idėjų nepateikė, tik praplėtė B. Franklino aiškini­mą. Po dvejų metų jis parašė antrą darbą, irgi skirtą elektrai, kur nuo teorijų perėjo prie konkrečių eksperimentų, nagrinėjo įvairius elektros gavimo būdus: trynimą, spaudimą, smūgį, aprašė jo paties sukonstruotą naujo tipo elektros mašiną su sauso medžio diskais. Tie darbai nesukėlė didesnio susidomėjimo užsienyje (nors Volta siuntė juos kai kuriems garsiems fizikams), tačiau pelnė Voltai mokytojo vietą karališkoje Komo mokykloje.

Čia Volta tęsė elektros tyrimus, nors, dirbdamas vienas, naudodamas menką mokyklos laboratoriją, vargiai galėjo pasiekti svarbesnių atradimų. Porą metų jis buvo nukrypęs į chemiją, tyrinėjo balų dujas, išsiskiriančias pūvant organinėms liekanoms, ir atrado metaną.

Mokslinė Voltos ateitis priklausė nuo Lombardijos valdytojo palanku­mo. Laimei, šis įvertino mokytojo atsidavimą mokslui ir Pavijos universitete įsteigė jam skirtą fizikos katedrą. Jai Volta vadovavo daugiau nei 35 metus.

A. Volta turėjo gerą iškalbą, mokėjo suprantamai ir vaizdžiai aiškinti sudėtingus reiškinius, todėl buvo mėgstamas studentų ir bendradarbių. Aukšto ūgio, klasikinių bruožų, ramios ir orios laikysenos, jis ilgainiui vis labiau priminė senovinę romėnų statulą.

Volta išrado jautrų elektroskopą su Šiaudeliais elektros krūviams matuoti (už kurį Londono karališkoji draugija jam įteikė aukščiausią savo apdovanojimą - Koplio medalį), sukūrė ir patobulino dar keletą kitų fizikos ir chemijos prietaisų, įrodė ugnies elektrinį laidumą ir t. t. Vis dėlto A. Volta į didžiausių fizikų gretas iškėlė tik pagrindinis jo atradimas - elektros elemento sukūrimas.

1786 m. italų fiziologas, Bolonijos universiteto profesorius L. Galvanis padarė sensacingą atradimą. Tirdamas elektros poveikį preparuotam varlės raumeniui, jis pastebėjo, kad raumuo susitraukia ne tik prijungus į prie elektros mašinos ar netoliese vykstant elektros išlydžiui, bet ir sudarius uždarą grandinę iš dviejų skirtingų metalų bei raumens. Galvanis teigė, kad atrado naujos rūšies elektrą - gyvūnų elektrą, kuri slypi raumenyse bei kituose audiniuose. Įvairūs Galvanio bandymai buvo aprašyti jo veikale, išleistame 1791 metais.

Volta iš pradžių skeptiškai vertino šiuos rezultatus, bet 1792 m. pradžioje pakartojo kai kuriuos Galvanio eksperimentus ir taip pat stebėjo raumens susitraukimą, nesant išorinio elektros šaltinio. Balandžio mėnesį jis parašė Galvaniui entuziastingą laišką, aukštindamas jo atradimą. Tačiau nei pirmoji sėkmė, nei nacionalinio pasididžiavimo jausmas neužgožė Voltos, kaip tikro mokslininko, kritiškumo ir ryžto toliau tikrinti Galvanio rezultatus. Jau po mėnesio viešoje paskaitoje jis iškėlė mintį, kad galbūt varlės raumuo atlieka tik jautraus elektrometro vaidmenį. Volta prisiminė dar 1752 m. vokiečių filosofo J. Zulcerio aprašytą keistą reiškinį - suspaudus dviem skirtingų metalų plokštelėmis liežuvį, o ki­tus plokštelių galus sulietus vieną su kitu, burnoje juntamas specifinis skonis. Prie liežuvio galo Volta pridėjo alavo plokštelę, o prie vidurio - sidabrinę monetą. Sulietęs tuos laidininkus, jis juto rūgšties skonį, tuo tarpu sukeitęs metalus vietomis - šarmo skonį. Jis padarė išvadą, kad liežuvį veikia tekantis elektros fluidas. Suliesti du metalai suardo fluido pusiausvyrą ir sukelia jo judėjimą. Taigi, anot Voltos, „metalai yra ne tik geri elektros laidininkai, bet ir jos judintojai", būtent jie lemia L. Galvanio stebėtą reiškinį.

Aišku, Galvanis ir jo šalininkai nesutiko su gyvūnų elektros virtimu metalų elektra, tarp galvanininkų ir voltininkų kilo diskusija, kuri tęsėsi ilgus metus.

Volta atliko didelę seriją bandymų, ieškodamas metalų porų, kurios duotų didžiausią efektą. Jis išrikiavo metalus į eilę: cinkas, alavas, švinas, geležis, žalvaris, bronza, varis, platina, auksas ir t. t.; kuo labiau nutolę vienas nuo kito metalai toje eilėje, tuo stipresnį elektros šaltinį jie sudaro. Deja, net paėmus kraštinius eilės metalus, šaltinis gaudavosi labai silpnas.

Atsakymo į klausimą, kaip sustiprinti šį reiškinį, Volta ieškojo net ketverius metus. Gal tam trukdė šeimyniniai rūpesčiai, nes, būdamas keturiasdešimt aštuonerių, jis vedė ir tuo metu vienas po kito jam gimė trys sūnūs. Tačiau buvo ir mokslinė kliūtis - Voltos išvada, kad varlės raumuo atlieka tik pasyvaus laidininko, jungiančio du skirtingus metalus, vaidmenį. Dėl jos Volta visai išmetė atitinkamą dalį iš konstruojamo elemento. Iš tikrųjų, kaip žinome dabar, metalai turi būti perskirti druskos ar kitos medžiagos, vandenyje skylančios į jonus, tirpalu - jame prie metalų vykstančios cheminės reakcijos ir palaiko šaltinio elektrovarą.

Tuo tarpu Volta bandė nuosekliai, vieną prie kitos, jungti įvairių me­talų plokšteles, bet tokio darinio elektrovara būdavo tokia pati, kaip ir sujungus tiesiogiai dvi kraštines plokšteles. Tik 1799 m. išradėjo atkaklumas pagaliau buvo atlygintas. Volta pabandė dėti vieną ant kitos vario ir cinko skritulėlių poras, perskirdamas jas medžiagos gabalėliais, pamirkytais druskos tirpale. ir gavo ieškomą rezultatą: šaltinio galia didėjo proporciškai tokių porų skaičiui. Pirmasis Voltos elementas susidėjo iš dvidešimties vario ir cinko porų. Savo išradimą jis pavadino „dirbtiniu elektros organu“. Netrukus išradėjo garbei prigijo „Voltos stulpo“ terminas, o iš jo kilę elektros šaltiniai dabar nepelnytai ginami galvaniniais elementais.

Po septyniolikos metų A. Volta paskelbė du kitos srities darbus - apie krušą ir audrų periodiškumą. 1819 m. jis išėjo į pensiją, grįžo į gimtąjį Komo miestą ir visai atitolo nuo mokslo. A. Volta mirė 1827 m. kovo 5 d., sulaukęs aštuoniasdešimt dvejų.
http://www.fizika.lm.lt/content/view/750/272/