Autorius Tema: Prozopagnozija arba veidų neatpažinimas  (Skaityta 1448 kartus)

Neprisijungęs Leotaurus

  • Administrator
  • Forumo siela
  • *****
  • Įrašai: 3422
  • Lytis: Vyras
  • Darvinas
    • Žiūrėti profilį
    • Tipų teorija
Prozopagnozija arba veidų neatpažinimas
« Įrašytas: Gegužės 15, 2014, 08:54:02 am »



Bronsonė negali atpažinti veidų

Didžiosios Britanijos Kento grafystės gyventoja, 65 metų amžiaus Džo Livingston, sėdi ant suoliuko parke ir prižiūri savo anūką. Prie jos prieina nepažįstama moteris ir lyg niekur nieko atsisėda šalia. Ir tik jai pradėjus kalbėti, Džo pagal balsą supranta, jog tai - jos dukra.

Prozopagnozija (angl. prosopagnosia) nėra priskiriama prie žmogui pavojingų ligų, tačiau šiuo sindromu sergančiam asmeniui visą gyvenimą tenka grumtis su papildomais sunkumais. Iš šono šie nepatogumui atrodo itin erzinantys - sergantysis iš veido negali atpažinti nieko, netgi pačių artimiausių žmonių. Džo Livingston patikimai atskiria savo vaikus ir anūkus, bet tik jei jie būna namuose kartu su ja. Jai aišku, jog suaugusi moteris - jos dukra, mažas berniukas - jos anūkas, o barzdotas vyriškis - jos mylimas vyras. Tačiau vos tik į namus įžengia svečiai, atpažinimo iliuzija iškart sugriūva.

Visą savo gyvenimą Džo bando išmokti atpažinti kitų žmonių veidus, tačiau jai tai neišeina. "Kai buvau maža, man net minties nekilo, jog kiti pasaulį regi kažkaip kitaip ir pasižymi geresniais gebėjimais. Man mano ribotos galimybės atrodė visiškai normalios. Ir tik ūgtelėjusi suvokiau, jog tie visi kiti yra normalūs, tuo tarpu aš - ne", pasakoja moteris. Jos žodžiais, didžiausias jai keliamas prozopagnozijos nepatogumas - nuolatinė baimė, jog ją neteisingai supras. "Aš beprotiškai bijau įžeisti žmones tuo, kad jų neatpažįstu. Mano trūkumą gali suprasti kaip grubumo arba nenoro bendrauti apraiška. Mane visą laiką neramina galima aplinkinių reakcija, ir aš jaučiuosi labai sukaustyta. Pagalvokite patys, juk mane visą gyvenimą supa nepažįstamieji", atskleidžia Džo.

Nesugebėjimas identifikuoti veidus ne kartą gadino jos gyvenimą. "Kartą atėjau į dalykinį pokalbį. Jį vedė tamsiu kostiumu apsirengęs vyriškis. Jis iš manęs paėmė standartinį interviu, o po to trumpam išėjo iš kambario. Aš laukiau, kol jis grįš, ir kai "vyras tamsiu kostiumu" grįžo, aš ėmiau kalbėti su juo, tęsdama temą, ties kuria sustojome. Tačiau pasirodė, jog tai buvo visai kitas žmogus, ir jis tiesiog man norėjo pasiūlyti kavos... Man buvo gėda. Žinoma, darbo aš tada negavau", prisimena britė. Ji visą gyvenimą dirbo bibliotekininke - juk tokioje profesijoje svarbiausios yra knygos, o lankytojus lengvai galima atpažinti pagal jų skaitytojo bilietus.

Neįtikėtina, tačiau jai nemokėjimą atpažinti veidų sekėsi slėpti nuo vyro - visus keturiasdešimt vedybinio gyvenimo metų! Džo šią nemalonią paslaptį Džonui atskleidė visai neseniai, tačiau ne todėl, kad pavargo nuo paslapties saugojimo. Tiesiog Džonas, ilgus metus nešiojęs barzdą, staiga nusprendė ją nusiskusti. Žmona bandė jį atkalbėti, tačiau jis laikėsi savo - ir... savo žmonai staiga tapo nepažįstamuoju. Pasimetusiai moteriai teko prisipažinti, jog be barzdos jo visiškai nebeatpažįsta, ir vyras barzdą užsiaugino iš naujo.

Apie tai, kad negebėjimas atpažinti veidus daugumoje atvejų yra įgimtas, Džo Livingston sužinojo vos prieš penkerius metus. Šis faktas jai tapo lemtinga jos gyvenimo akimirka. Dabar ji lankosi mokyklose, kad su mokytojais pasidalintų savo žiniomis apie tai, kaip nustatyti vaikų tarpe pasireiškiančius prozopagnozijos atvejus. Jos dalyvavimas labai svarbus, nes daugumai vaikų, iš veido neatpažįstančių žmonių, nustato klaidintą autizmo diagnozę, ir išsiunčia į specialaus parengimo mokyklas.

Šis fenomenalus reiškinys iki šiol nėra pilnai ištirtas. Tačiau specialistai mano, jog sindromas pasireiškia vienokiu ar kitokiu pavidalu dviems procentams viso pasaulio populiacijos. "Dauguma jų žmones iš veido sunkiai atpažįsta arba visiškai jų neatpažista", aiškina Londono universitete dirbantis neurologas Bredas Dučeinas. "Tačiau esama ir tokių asmenų, kurie fotografijose net patys savęs negali atpažinti". Mokslininkas tvirtina, jog prozopagnozija galima ir susirgti: žmogus, kuris dar vakar puikiai atpažindavo veidus, dėl smegenų traumos šio gebėjimo gali netekti. Šio sugebėjimo netektį gali sukelti itin stiprus stresas, trauma, taip pat kai kurios sunkios ligos.

Prozopagnoziją ir jos priešingybę - supergebėjimo atpažinti veidus, leidžiančio žmogui lengvai išskirti vos pažįstamus veidus didžiulėje minioje - seniai tiria Getisbergo koledžo psichologas Ričardas Raselas. Jo nuomone, pusė prozopagnozijos atvejų yra įgimti ir sąlygoti genetinių priežasčių, tačiau tiksli neurologinių pažeidimų priežastis iki šiol išlieka neištirta. "Veidų atpažinimą kontroliuoja tam tikra galvos smegenų sritis. Mąstant logiškai, ta sritis pas prozopagnozija sergančius asmenis turėtų būti pažeista arba mažiau išvystyta. Deja, tokių mano hipotezę galinčių patvirtinti tyrimų iki šiol niekas nėra atlikęs", sako Raselas. "Egzistuoja netgi prielaidų apie tai, kad prozopagnoziją sukelia neuronų arba visai nedidelio pilkosios medžiagos kiekio pažeidimai, tačiau jos nėra patvirtintos".

Vienas dalykas yra gimti su tokia yda, tačiau visai kas kita yra netekti sugebėjimo atpažinti veidus jau suaugus. Būtent taip atsitiko Piterboro mieste gyvenančiai Kler. Ji 2004 metais persirgo rimtas komplikacijas sukėlusiu virusinės kilmės encefalitu. Dėl ligos ji patyrė dalinę, tačiau palyginti didelio masto amneziją. "Aš visiškai lioviausi orientuotis. Aš negalėjau nustatyti nei savo pašnekovo amžių, nei lytį, nei odos spalvą, jau neminint veido atpažinimo", prisimena 48 metų amžiaus moteris. "Vėliau pradėjau skirti kai kuriuos išorinius bruožus, tačiau kieviename tamsesnės odos vyriškyje įžvelgdavau savo vyrą Edą. Dabar man jau šiek tiek geriau. Kai būnu namie kartu su šeima, jaučiuosi pasitikinti savo gebėjimais, tačiau kai tik į svečius ateina draugų,  aš pradedu painioti, kas yra kas".

Neseniai devyniolikmetė Kler dukra buvo paguldyta į ligoninę. Kai mama atėjo jos aplankyti, mergina miegojo. Miegojo ir gretimoje lovoje paguldyta senutė. Nors mums tai atrodo keista, tačiau pasimetusi moteris niekaip negalėjo atpažinti, kuri iš jų yra jos dukra. Ji ilgai stovėjo tarp lovų, ir staiga nutarė pasikliauti savo širdimi. Intuityvus pasirinkimas pasirodė esąs teisingas, ir Kler tai buvo tikras triumfas. "Man visą laiką tenka būti budriai", prisipažįsta britė. "Kaskart man atidarius paradines namų duris, už jų gali stovėti piktavalis asmuo, o aš netgi nežinau, kad jis - visiškas nepažįstamasis. Kartą atėjo santechnikas, o aš pagalvojau, kad tai vyras anksčiau nei paprastai grįžo iš darbo". Kler labai tikisi, kad mokslininkai išras kokį nors įrenginį, galintį sugrąžinti jai "atpažinimo" dovaną. Jos nuomone, tai turėtų būti minikompiuteris, fotografuojantis žmonių veidus, palyginantis nuotraukas su saugoma duomenų baze, ir pateikiantis atsakymą. Tačiau kol kas tokio įtaiso niekas nesukonstruota, ir moteriai tenka pačiai galvoti, kaip atpažinti žmones. Ji jau susikūrė nuosavą identifikacijos sistemą - išmoko atkreipti dėmesį į menkiausias svetimos išvaizdos detales, ir pagal jas įsiminti artimuosius. "Palaipsniui jūs priprantate ir išmokstate susidoroti su savo baime, tačiau labiausiai gniuždo tai, kad žinau, jog santykiai tarp jūsų ir jums artimų žmonių niekada negalės būti tokie kaip anksčiau", kalba moteris. "Labai sunku susitaikyti su tuo, kad savo pačios nuosavame gyvenime pati jautiesi visiškai svetima".
http://www.technologijos.lt/n/mokslas/zmogus_ir_medicina/straipsnis-11044/straipsnis/Prozopagnozija:-Kai-pasaulyje-nera-nei-vieno-pazistamo-veido?l=2&p=1
http://en.wikipedia.org/wiki/Prosopagnosia
http://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9F%D1%80%D0%BE%D0%B7%D0%BE%D0%BF%D0%B0%D0%B3%D0%BD%D0%BE%D0%B7%D0%B8%D1%8F

« Paskutinį kartą keitė: Gegužės 15, 2014, 08:59:14 am sukūrė Leotaurus »