Platonas moderistas rėžė didelę tiesą apie sportą.
Pergalės jausmas. Visai nebūtina būti profesionaliu sportininku, kad sportas teiktų pergalės džiaugsmą. Atsimenu, kai dar Subačiuje lankiau pradinę mokyklą, buvau antrokas ar trečiokas, vyko tarpmokyklinės kvadrato varžybos. Mūsų komanda laimėjo prieš daug didesnę Subačiaus mokyklą ir mums, vaikams, tai buvo tokia labai didelė pergalė, prie kurios tikrai nemažai prisidėjau. Tą euforiją atsimenu iki dabar.
Laisvalaikis. Kai buvau dar vaikas, mokyklinio amžiaus, augau kaimo vietovėje. Laisvalaikio praleidimo formų nebuvo daug ir dažnai kamavo klausimas, ką veikti. Sportas tapo pagrindine pramoga ir laisvalaikio užsiėmimu. Kadangi man sportuoti patiko, niekada neturėjau pagrindo skųstis, kad nuobodu ar neturiu ką veikti. Ir mokykloje tuomet jausdavausi geriau.
Sveikata. Kiek save atsimenu, niekada neturėjau didelių sveikatos problemų. Apskritai, vaikui svarbu, kad jis būtų užsiėmęs, judėtų. Vaikai turi suprasti, kad judėjimas, nesvarbu kokiu sportu užsiimi ir ar tas sportas profesionalus, ar ne, yra sveikatos šaltinis. Kalbu ne tik apie tai, kad jis sirgs mažiau, bet ir ištvermė sustiprės, ir jėgos daugiau įgaus.
Tikslo turėjimas. Vaikystėje norėjau vis daugiau treniruotis, sportuoti, o maždaug septintoje klasėje supratau, kad galiu būti profesionaliu sportininku. Nuo pat tada, kai ėmiau sportuoti, aš supratau, kad turiu tikslą – kažko pasiekti, kažką laimėti, tiesiog būti geriausiu. Kartais, kai pasižiūrėdavau į savo bendraamžius, kurių gyvenimas susidėjo tik iš mokyklos, kiemo ir namų, pajusdavau, kad esu laimingesnis už juos, nes žinau ko noriu, ir kad gyvenimas turi prasmę. Tas žinojimas yra labai geras jausmas.
Santykiai su bendraamžiais. Sportas, manau, sustiprina santykius su bendraamžiais net keletu aspektų. Viena vertus, tie, su kuriais sportuoji, tampa tavo draugais, bendri iššūkiai, bendri darbai jus suartina. Antra vertus, apskritai iš bendraamžių tu įgauni tokios, sakyčiau, pagarbos, kai imi rimtai sportuoti, tarp bendraamžių kažką pasieki, tampi populiaresnis.
Charakterio ugdymas. Kiekvienas sportuojantis žmogus turi išsiugdyti valią. Kai sportuoji, išmoksti planuoti dieną, supranti poilsio svarbą. Visi sunkiai sportavę žmonės išsiskiria tuo, kad jie dažniausiai būna ir disciplinuoti, ir pasižymintys valia. Tai praverčia ne tik sporte, bet ir gyvenime.
Grožis. Sportuojantis kūnas ne tik daugiau ištvermės turi, bet ir yra gražesnis. Dvejojančiam, sportuoti ar ne, vaikui galiu pasakyti: jeigu matote, kad turite viršsvorio, nekaip jaučiatės, ir jeigu matote,kad bendraamžiai, kurie sportuoja, yra žymiai pranašesni, kodėl jūs nesiekiate to? Tai yra gražu. O juk gražiai atrodyti jaunimui yra visada svarbu.
Lietuvos vardo garsinimas. 2000-ais, atsimenu, iškovojau pirmą olimpinį auksą. Vėliau, po ketverių metų, pakartojau šį pasiekimą. Tas jausmas, kuomet stovi ant podiumo, groja Lietuvos himnas, o tau ant kaklo kabina medalį ir tu žinai, kad suteikei džiaugsmą daugeliui žmonių... Ypatinga euforija apima. Visiems linkiu tai patirti.
Valia. Kiekvienas sportuojantis žmogus turi išsiugdyti valią. Nes daug dalykų tam, kad sportuotum, turi atsisakyti. Ir dienos režimas, ir poilsis – valia yra labai svarbi.
Pasitikėjimas savo jėgomis. Vaikystėje visi daugiau ar mažiau užsiima fizine veikla, kad ir įvairiais žaidimais kieme. Bet kai tampi vyresnis, tam, kad pasiektum tų geresnių rezultatų, turi šį tą aukoti. Ir laisvalaikį skirti sportui, kai tavo bendraamžiai gali kuo kitu užsiimti. Tačiau tas pergalės jausmas, kuomet iškovoji aukštas vietas, visa tai atperka. Supranti, kad stengeisi ne veltui, kad už tave pranašesnių nėra visame pasaulyje. Labai geras jausmas.
DELFI:
http://sportas.delfi.lt/kitos-sporto-sakos/v-alekna-10-priezasciu-sportuoti-ir-siekti-pergaliu.d?id=61370093#ixzz2TBDj0xcV
