Juozas Aputis (1936–2010), esmingai modernizuodamas lietuvių novelę ir apysaką, prisidėjo prie šių žanrų atgimimo ir suklestėjimo. Priklausydamas sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, literatūrai jis siekė grąžinti estetinę vertę ir pasakyti kuo daugiau tiesos apie žmogų ir istorinį laiką. Kiekviena nauja rašytojo knyga būdavo savaip simptomiška, etapiška, tapdavo nauju laipteliu lietuvių prozos pasakojimo raidoje. Humanistinės Apučio kūrybos vertybės kreipė žvilgsnį į mažiausiai sovietmečiu ideologijos pažeistą žmogiškumo domeną (jam rūpi atmintis, sąžinė, gerumas, atlaidumas, meilė, atradimų džiaugsmas, praradimų gėla) ir subtilų žodžio meną. Baisus yra žmogus „be abejonės, be dvasios svarstyklių“, sakė rašytojas. Aputis buvo asmenybiškas savo randu smilkinyje (dar vaikui įspyrė kumeliukas) ir aputiška barzda, savo išmintimi, autentiškumu, moraline pozicija prieš blogį, vertybiškumu, mąsliu ir plastišku prozos sakiniu.
Aputis gimė 1936 m. birželio 8 d. Balčiuose (Raseinių r.), baigė Vilniaus universitetą (1960), dirbo Girių, Literatūros ir meno redakcijose, nuo 1980 m. – Pergalės žurnale ir mėnraštyje Metai (1990–1994 m. vyriausiasis redaktorius, vėliau – prozos skyriaus vedėjas). Paskutiniuoju dešimtmečiu daugiausia gyveno savo rankomis restauruotoje sodyboje etnografiniame Dzūkijos kaime Zervynose, rašė, grybavo, artimai bendravo su vietiniais dzūkais ir padėjo jiems valdininkų koridoriuose kovoti už savo teises.
Jau pirmaisiais novelių rinkiniais Žydi bičių duona (1963), Rugsėjo paukščiai (1967) Aputis ėmėsi keisti įsigalėjusią buitinės prozos tradiciją – asociatyvūs vaizdai, veikėjo psichikos judesiai, akinančiais blyksniais įsiterpiantys prisiminimai, sapno poetika, vaizduotės šuorai kūrė naujo tipo mažąją prozos formą. Būtent novelė anuomet buvo prozos pasakojimo „žvalgas“ – tai, kas būdavo atrandama joje, vėliau įsitvirtindavo romano žanre. Iš buitinės į būtiškąją plotmę dar stipriau pasistūmėta novelių rinkiniais Horizonte bėga šernai (1971) ir Sugrįžimas vakarėjančiais laukais (1977).
Aputis sovietmečio kultūrinio „bado“ metu buvo ypatingas autorius – jis kėlė klausimus. Perfrazuojant paskutinės jo knygos Maži atsakymai į didelius klausimus (2006) antraštę, tai – dideli klausimai, į kuriuos maži atsakymai neįmanomi, kiekvienas gali atsakyti tik gyvendamas. Kitaip tariant, Aputis mokė mąstyti savo galva, reflektuoti patirtį, suvokti savo moralinius pasirinkimus. Jo prozoje užgimė keistas metafizinis nerimas, kurio tokiais geliančiais pavidalais anksčiau nebūta lietuvių literatūroje. Rašytojas be užuolankų prabilo apie vienatvę, baimę, liūdesį, ribines psichikos būsenas. Jis gerokai praplėtė prozos tūrį, dėmesį telkdamas į psichologinę problemiką, ir visai nesvarbu, ar rašė apie miesto, ar apie kaimo žmogų. Gerai pažindamas gimtąją Žemaitijos kaimo aplinką, tapo vienu savičiausių seno žmogaus, paveldėjusio dar tarpukario vertybes, vaizduotojų, gilinosi į jo pasaulėvaizdžio pastoviuosius dėmenis. Novelių rinktinės pavadinimas Gegužė ant nulūžusio beržo (1986) apibendrina agrarinės sanklodos nykimą (nulūžęs beržas), o pati gegužė simbolizuoja atminties balsą – praeities išgyvenimai neturi būti užmiršti.
Apučio veikėjus vienija ne kilmė, amžius ar statusas, o egzistencinis nerimas, pasaulio slėpinių pajautimas, užaštrinti pojūčiai, fiksuojantys pačias subtiliausias daiktinės ir metafizinės tikrovės vibracijas. Ypatinga aputiška šviesa ir gyvenimo pažinimo džiaugsmu dvelkia ankstyvųjų novelių triptikas Ak, Teofili!, pasakojantis apie pirmosios meilės trikampį, vidinį šešiolikmečio Beno augimą (tai dažniausias vardas Apučio kūryboje), žemės matininkų kasdienybę (pagal šį triptiką pastatytas meninis filmas „Mano vaikystės ruduo“, rež. Gytis Lukšas, 1977). Būties visuotinumo dėsniai apima kiekvieną: vaiką ir senį, šuniuką ir arklį, dobilus ir dangaus pakraščiais lekiančius debesis. Individo lemtį ir apsisprendimą iškeldamas į kūrinio centrą, Aputis akcentavo pajautą, kai „atrodo, kad esi svieto laikrodis, ir ne toks, kurį prisuka, o toks, nuo kurio viskas priklauso“ (novelė „Horizonte bėga šernai“). Taip samprotauja paprastas traktorininkas, kuriam žmona, nepagrįstai įtarusi neištikimybe, šluotražiu išmušė akį. Išplėštas iš kasdieniškos rutinos žmogus praregi, ima galvoti apie pasaulio tvarkos dėsnius.
Rašytojas ugdė individo egzistencinę savivoką ir lietuvių literatūrą praturtino egzistencializmo filosofijos atšvaitais, jo personažai linkę į savistabą, jiems artimos sąvokos „kaltė“, „atsakomybė“, „stoicizmas“. Ypač tai ryšku apysakose „Prieš lapų kritimą“ ir „Rudenio žolė“ (jos pasirodė knygoje Tiltas per Žalpę, 1980). Autobiografinėje apysakoje „Prieš lapų kritimą“ – mažo Benučio akimis regima Antrojo pasaulinio karo baigtis. Pasislėpęs už naivaus vaiko akipločio ir suvokimo, autorius drįsta pasakyti daugiau, negu leidžiama – jis tolerantiškai traktuoja vokiečių karo ligoninės gydytojus (tai jie sutvarstė kumeliuko padarytą žaizdą). Šią pirmiausia žurnale paskelbtą apysaką budrūs cenzoriai įvertino kaip ideologiškai ydingą ir autoriui buvo anuliuota už rinkinį Sugrįžimas vakarėjančiais laukais jau paskirta Valstybinė premija (1978). „Rudenio žolėje“ analizuojama kaltės, sąžinės ir atsakomybės tema – gydytojas nesėkmingai operavo talentingą jauną dainininkę ir ši neteko balso. Abu užsisklendžia ligoninėje (beprotnamio, psichinės ligos temos sovietmečiu taip pat nepageidautos).
Originalus istorinės praeities ir baltiškos bendrystės gaivinimo projektas buvo alegorinė apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje (parašyta 1967–1971, bet neįtikusi cenzūrai ir išspausdinta tik 1989 m.). Vyras ir moteris atmeta bukos visuomenės melą, kūniškumą, tuštybę ir pasitraukia į negyvą Prūsijos žemę, kur gelbsti savo dvasią, marindami kūną (tik korio akutė, tik gurkšnis vandens per dieną). Pats rašytojas apie šį sąlygiško siužeto, fantastiniais vaizdais ir metaforomis išdabintą kūrinį sakė, kad jis gimė iš sapno ir kad „protestuoti galėjai tik tokiais pavidalais, kuriuos mėginau nupiešti Skruzdėlyne...“ Savosios kartos praradimus Aputis išsamiai analizuoja apysakoje „Vargonų balsas skalbykloje“ (1989): jaunystėje jos žmonės buvo maksimalistai, o gyvenimas privertė prisitaikyti ir daryti kompromisus – taip pažeidžiama gyvenimo pilnatvė. Daugiabalsis pasakojimas primena improvizaciją vargonais. Savo vientisa struktūra, originaliais personažų charakteriais ši apysaka pranoksta vėliau parašytą romaną Smėlynuose negalima sustoti (1996), pasakojantį apie girininkijos šiokiadienius Dzūkijoje.
Knyga Keleivio novelės (1985) buvo tikras dabartinės esė pranašas, nors jos pasirodymo metais niekas apie esė žanrą nė nekalbėjo. Buvo akivaizdu, kad Apučio novelės, anksčiau gražios, subalansuotos struktūros, virsta skaudžiu, abejonių pilnu tekstu, suka į atvirą dialogą, kelia programinius klausimus. Ką paliksim, ką pastatysim senos pilies vietoj? – klausia novelės „Ratu palei ežerus“ pasakotojas, išėjęs naktį paklajoti po apylinkes.
Esame suskilę kaip atomas, – mąstė jis. – Esame nekategoriški, kiekvienas mūsų darbas ir veiksmas yra tik akimirkos plykstelėjimas. Negalėdami ilgam būti prisirišę prie vieno daikto, vienos tiesos, mes esame moraliniai, dvasiniai unguriai, todėl nebegalime išgyventi nei didelių tragedijų, nei didelio džiaugsmo.
Ši citata tarsi tipizuoja būsimas visuomenines ir kultūrines permainas. Apučio prozos žodis, provokuojančiai skvarbus, jautriai reagavo į kintančius laiko ženklus, savotiškai numatė artėjantį „postmodernų būvį“, reliatyvistinę pasaulėjautą.
Keleivio novelių centre – rašytojo alter ego. Užimama vis aktyvesnė vertybinė pozicija, nuolat klausiama, polemizuojama, atvirai svarstoma, kaip antai: kodėl žmogus dažnai glaudžiasi prie stipresniųjų, prie galios ir prievartos nešėjų? Ypač tai ryšku novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ (kartojasi Jono Biliūno „Brisiaus galo“ situacija – reikia atsikratyti nebereikalingo seno šuns). Pasipūtęs pienininkas budelio vaidmenį atlieka pasididžiuodamas, o visi kaimynai žavisi tariamu jo šaunumu. Kiekvienoje situacijoje žmogaus laikysena priklauso nuo to, kiek jis išsaugojęs žmogiškumo ir atjautos, kiek turi atsparumo negarbinti smurtautojo. Žmogiškumą Aputis laiko pačia patikimiausia vertybe (Albertas Zalatorius), o gebėjimas atsilaikyti, nenusilenkti kvailybei ar šiurkščiai jėgai jam yra pagrindinė savigarbos atrama ir sėkmės garantas (novelėje „Vakarėjant gražios dobilienos“ teisybę ryžtingai ginantis vaikas įveikia biurokratus).
Nelengva karo ir pokario vaikystė prie Žalpės atsispindi daugelyje Apučio novelių. „Čia, tose plynėse, tuose miškuose, ant šitų kelių ir takų, viskas bus prasidėję, ėmę gauti prasmę...“ – sakoma novelėje „Lidija Skoblikova ir tėvo žingsniai“, žmogaus formavimąsi lyginant su kregždės lipdomu lizdu ir pabrėžiant vaikystės ir jaunystės patyrimų svarbą. Ankstyvieji įvykiai ir emocijos atkuriami įsimenančiais vaizdais (žavios mokytojos Karaliūtės epizodas, pasakotojo čiuožimas slidėmis keliolika kilometrų namo) ir panardinami į intelektualinių apmąstymų srautą, todėl tada ir dabar, ten ir čia sudaro vientisą pynę. Pasaulio čiuožimo rekordininkės ir vargano provincijos vaiko judesius sieja kaži koks (mėgstama Apučio frazė) abipusis ryšys, jis pamato save didelėje laiko ir erdvės atkarpoje, kur visus žmones gobia tas pats „gaudžiantis pasaulis“. Apučiui visa su viskuo susiję. Visų reiškinių podirvyje, žmonių santykiuose jis ieško bendrumo.
Kad Aputis neina lengvu keliu ir neiliustruoja unifikuotų tiesų, o priverčia skaitytoją kiekviename žingsnyje mąstyti, puikiai atspindi novelė „Įveikti save“. Savęs tobulinimo vadovėliai, sėkmingos karjeros žinynai ir populiarioji žiniasklaida dažnai perša mintį, kad reikia vadovautis tik pozityviomis nuostatomis, kilti aukštyn nepaisant aplinkybių ir nuolat save „įveikinėti“ (net ignoruojant šalia esančiųjų interesus). Mokytojas vaikams klasėje duoda rašinio temą „Svarbiausia – įveikti save“, stebi rašančiuosius, vėliau skaito jų mintis ir siūlomas išeitis. Aputis problemos sprendimo ieško keliomis kryptimis ir mokytojo bei mokinių vardu pateikia keletą skirtingų atsakymų.
Paskutinis stambus novelių rinkinys Vieškelyje džipai (2005) išskirtinas kaip sąžininga vyresnio rašytojo pastanga eiti kartu su laiku, jam nepataikaujant, bet ir nekeiksnojant permainų (už šią knygą 2005 m. rašytojas pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją). Įdomu tai, kad dalyje novelių veikia ankstyvųjų kūrinių personažai. Patekę į pasikeitusio laiko naujas aplinkybes ne visi garbingai ištveria žmogiškumo išbandymus. Įsidėmėtinas Vieškelyje džipai knygos epigrafas – sakinys iš Horacijaus: „Pasakojama apie tave, tik vardas kitas“. Knygoje susirūpinus kalbamasi, pasakojama, klausiama, įsimąstoma, švelniai juokaujama. Nelekiama į jokį aiškų tikslą – kur nuskubėsi, kur pavėluosi? Esama lėtumo išminties. Susitelkti ties kiekvienu vaizdu, įsijausti į detalę, pajusti išgyvenimą, išgirsti abejonę – taip skaityti yra sudėtinga, bet Apučiui tinka tik toks skaitymo kodas.
Jau po rašytojo mirties pakartotas jo paties peržiūrėtas ir paredaguotas keturių ankstesnių apysakų rinkinys Bėgiai išnyksta rūke (2010). Pabaigos žodyje Aputis liudija: „Visą savo gyvenimą rašytojas rašo vieną knygą“.
http://www.šaltiniai.info/index/details/1189
