Autorius Tema: Unė Babickaitė-Graičiūnienė  (Skaityta 2658 kartus)

Neprisijungęs Leotaurus

  • Administrator
  • Forumo siela
  • *****
  • Įrašai: 3852
  • Karma: +0/-0
  • Lytis: Vyras
  • Darvinas
    • Žiūrėti profilį
    • Tipų teorija
Unė Babickaitė-Graičiūnienė
« Įrašytas: Kovo 23, 2016, 11:48:29 am »

Unė Babickaitė-Graičiūnienė (1897–1961) – viena žymiausių lietuvių tarpukario aktorių, taip pat režisierė. Slapyvardis – Uné Baye, tikrasis vardas Uršulė. Lietuvių kultūros istorijai svarbi kaip žymi Lietuvos vardo ambasadorė užsienyje – dirbusi JAV bei įvairiose Europos šalyse, ten užmezgusi daug kontaktų su įvairiais kultūros ir meno žmonėmis. Vėliau įdėjusi daug pastangų, bandydama pasidalinti kultūrine patirtimi su kitais lietuviais, visą gyvenimą bandžiusi prisidėti prie tautiečių lavinimo, kultūros kėlimo. Une Babickaitę praminė Balys Sruoga, o šiame žodyje – Unė (nuo lotyniškojo unus – vienas, vienintelis) – slypi ir aktorės gyvenimo modelis. Ji buvusi unikali, vienintelė.
Gimė 1897 m. balandžio 19 d. Laukminiškiuose (Kupiškio raj.). 1913 m. Petrograde (dab. Sankt Peterburge) mokytojavo ir dirbo medicinos seserimi. Lietuvoje baigusi Panevėžio Marijos gimnaziją, 1916–1918 m. mokėsi Petrogrado Imperatoriškoje konservatorijoje ir Pollako muzikos, dramos ir operos kursuose. Šiuo periodu ėmė rodytis profesionalioje scenoje, vaidino draugijų vakaruose lietuvių statomuose spektakliuose. Nors pirmuoju debiutu laikytinas dar 1912 metų pasirodymas Panevėžyje pjesėje Alkanas Jonukas. 1918–1919 m. dirbo Kaune Dainos bei scenos draugijoje – vadovavo dramos būreliui. Čia jai vadovaujant pastatytos dramos – Ivano Togobočnio Iš meilės, Liudo Giros Kerštas, Michailo Baluckio Aukso dievaičiai. Ji gali būti vadinama viena pirmųjų moterų režisierių lietuvių teatro istorijoje. Atsiminimuose Babickaitės ironiškai užfiksuota, kaip ją – moterį režisierę – bandė atmetinėti tuometiniai teatralai: „Tvanku tarp teatralų – dvasios ubagų. Gana to pavydo. Sutkus, Vaičkus, Glinskis ir dar kažkoks Vitkauskas bindzinėja be darbo, kai aš Dainos bei scenos draugijos režisorė, svarbiausia jos aktorė, ir mano spektakliai sutraukia sklidinai pilną teatrą. „Kur tai matėt, kad mergina būtų režisorius?“ – klausia Sutkus. [...] „Babickaitė tegu išteka ir šiaip gimdo vaikus. Tokia moters paskirtis. Draugija daug išloš, pakviesdama mus, vyrus, jai vadovauti“, – autoritetingai niršta Glinskis“.
1919 m. išvykus į Ameriką, prasidėjo profesionali kino aktorės karjera: JAV vaidinta teatre, begarsėse kino juostose. Minėtini trys vaidmenys kine 1923–1924 m.: filmuose For the Love of a Woman (Paramount), Foxhunt (Thurberville) ir The Life and Times of George Washington (Apollo). Perspektyvi Babickaitės karjera kine nutrūko dėl akies ligos. Taip pat Amerikoje Babickaitė buvo įsteigusi dramos kursus ir subūrusi trupę, su kuria vaidino įvairiose lietuvių kolonijose.
Nuo 1928 m. su vyru Vytautu Andriumi Graičiūnu (inžinierius, 1898–1952) apsigyveno Europoje, vaidino Londono, Paryžiaus teatruose. Gerai mokėdama anglų kalbą (net kai kurie dienoraščio fragmentai rašyti angliškai), turėjo galimybę gauti vaidmenis įvairiuose anglų arba amerikiečių spektaklių pastatymuose. Galime rasti recenzijų, kuriose Babickaitės vaidyba užsienio spaudoje vertinama itin teigiamai, ji net vadinama „primadona“. 1933 m. grįžusi į Lietuvą, 1936–1939 m. vadovavo Šaulių sąjungos teatrui.
Babickaitė su vyru Vytautu Andriumi buvo inteligentai, tvirtai apsisprendę ugdyti lietuvių kultūringumą, padėti sunkios dalios ištiktiesiems. Dėl šios priežasties jie ir materialiai rėmė ne vieną kultūros lauko veikėją. Babickaitė buvo intelektualė, skaitė įvairių tautų filosofijos, istorijos, literatūros veikalus, domėjosi teatru, turėjo gausią biblioteką bei skleidė žymių autorių tekstus kitiems. Nuo jaunystės rinko knygas ir eksponatus Lietuvos teatro muziejui, jos surinkta daug medžiagos, kuri ir dabar laikoma įvairiuose muziejuose ir archyvuose. Meno pasaulis neretai buvo pagrindinis aktorės pasaulis, iš čia ir Babickaitės credo: „Grožis – tai mano gyvenimo Alfa ir Omega“.
Po Antrojo pasaulinio karo, 1951 m., Babickaitė ir jos vyras suimami, apkaltinami šnipinėjimu prieš SSRS, antisovietine agitacija, antisovietinės literatūros saugojimu ir išvežami į Maskvos Lefortovo kalėjimą. Vytautas Andrius miršta kitais metais, 1952-aisiais, o Babickaitė grąžinama į Lietuvą, kur mirtis ją pasitinka po dešimties metų, 1961 m. Babickaitė mirė nuo kraujo užkrėtimo, įsidūrusi į pirštą.
Literatūros istorijai svarbios neseniai pasirodžiusios Babickaitės atsiminimų, dienoraščio – rašyto bene visą aktorės gyvenimą – ir laiškų knygos (Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai, 2001; Laiškai. Amžininkų atsiminimai, 2005). Ne tik apie Babickaitės gyvenimą gali papasakoti šie dienoraščiai ir laiškai įvairiems adresatams. Jie gali būti skaitomi kaip literatūriniai žmogaus egzistencines problemas sprendžiantys ir dvasinius išgyvenimus atspindintys tekstai. Juose ryškėja detalus ir išsamus tuometinio kultūrinio gyvenimo vaizdas, gausu atsiminimų iš praeities ir vaikystės, dramatiškų egzistencinių išgyvenimų aprašų. Dienoraštyje, atsiminimuose ar laiškuose randame ir nusivylimų teatro pasauliu, ir didžiavimosi aktoryste. Babickaitės dienoraštis – kaip ir jos asmenybė – labai emocionalus, kartais egzaltuotas.
Deja, jokių spektaklių, kuriuose Babickaitė atlieka pagrindinius vaidmenis, vaizdo įrašų nėra išlikę, tačiau kliaudamiesi amžininkais, recenzijomis spaudoje ir teatro afišomis galime manyti, kad tai viena pirmųjų tarptautiniu mastu pripažintų Lietuvos aktorių, pirmoji profesionali režisierė, kuri daug laiko praleidusi užsienyje neprarado meilės tėvynei ir prisirišimo prie savo šaknų.
http://www.šaltiniai.info/index/details/1192