Religija patvirtina, kad protas teisus, bet viršija jo galimybes. Taip teigia teigia buvęs ateistas, dabar – vyriausiasis Anglijos teologas ir Oksfordo universiteto profesorius Alisteris McGrathas. Anot jo, tai, kas peržengia proto ribas, nėra neprotinga.
1/1
Profesoriaus A.McGratho manymu, mokslas ir religija yra du nepriklausomi procesai. Wikimedia.com
Simonas Bendžius:
Jaunimo piligriminis žygis: nuo nakvynės laidojimo namuose iki charizmatiškos močiutės, besimeldžiančios su jaunimu (23)
Profesoriaus A.McGratho manymu, mokslas ir religija yra du nepriklausomi procesai, tačiau vienas kitam jie netrukdo. Veikiau atvirkščiai – nors mokslas ir religija pateikia skirtingas interpretacijas, jos abi praturtina realybės suvokimą.
„Krikščionis sako – Dievas sukūrė pasaulį. Mokslininkas kalba – Visata turi pradžią. Matote skirtingas idėjas, bet kartu jos aiškina tą patį dalyką, tik tą daro skirtingais būdais. Noriu pabrėžti, kad religija praturtina grynai mokslinį pasaulio suvokimą“, – akcentuoja profesorius.
– Ateistai, diskutuodami su krikščionimis ar kitą religiją išpažįstančiais žmonėmis, kartais sako: „O kodėl man reikėtų norėti kažko daugiau? Gyvenu nuostabiame pasaulyje, užsiimu mokslu. Pasaulis ir taip nuostabus, pilnas netikėtumų. Todėl man nereikia dangaus, Dievo ar panašių dalykų.“ Ir jie iš dalies sako tiesą: pasaulis tikrai nuostabus, jei į jį taip žvelgi. Jūs dirbote molekulinės biofizikos srityje. Nuo pat mažų dienų stebėdavote žvaigždes ir sau sakydavote – gamtos mokslas yra puikus, noriu ir pats būti mokslininkas. Juo ir tapote. Kodėl po viso to Jūs norėjote daugiau? Kodėl tapote kunigu ir teologu?
– Nepasakyčiau, kad norėjau kažko daugiau. Aš labiau supratau, suvokiau, kad yra kažkas daugiau. Vienintelis intelektualiai teisingas atsakas buvo išsiaiškinti, kas yra tas „daugiau“, ir tai priimti. Aš visiškai suprantu ateistus, sakančius „žiūrėk – tai, ką mes turime, yra viskas, ko mums reikia“. O aš sakau, kad gamtoje yra gausybė raktų, užuominų, kad už viso to yra kažkas daugiau ir geriau. Kaip geras mokslininkas, seku tomis užuominomis ir galiausiai priimu Dievą, kartu gaudamas gyvenimo prasmę. Noriu pabrėžti, kad tau nebūtina to daryti, bet visa tai yra čia ir laukia, kol atrasi. O tas atradimas labai jaudinantis.
– Taigi Jūs atradote Dievą per protą ar buvo kažkoks konkretus įvykis?
– Mano, kaip buvusio ateisto, istorija – tai išgyventas intelektualinis atsivertimas. Kitaip sakant, atsivertė mano protas. Krikščionybė geriau negu ateizmas leidžia viską suprasti. Tada pradėjau augti ir daugiau tyrinėti tikėjimą. Pradėjau suvokti, kad tai – kažkas daugiau negu tikėjimas protu. Tai – ir kažkas itin jausminga bei estetiškai nuostabu. Prireikė daug laiko užaugti, tačiau tai įvyko, ir gavau nepaprastai didelį supratimą, kas yra tikėjimas ir kaip jis pakeitė mano gyvenimą.
– Ir Lietuvoje turime keletą pavyzdžių, kai mokslininkai tapo kunigais ar teologais. Pavyzdžiui, bioetikos specialistas Andrius Narbekovas dirbo chirurgu, o dabar yra katalikų kunigas. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas anksčiau buvo matematikas ir informatikas, dirbo Kalifornijoje, IBM korporacijoje, domėjosi dirbtiniu intelektu. Kodėl mokslininkai šiandien atsigręžia į Dievą?
http://www.lrytas.lt/sroves/mokslas/oksfordo-profesorius-nesamone-kad-mokslininkai-netiki-dievu.htm#.UsBlt7TtDsY
