Religijos pradininku laikomas Zaratustra, Vakaruose žinomas kaip Zoroastras. Zaratustra parašė ir dalį religijos šventosios knygos – Avestos. Tai buvo oficiali Sasanidų Persijos religija ir turėjo didelę reikšmę Achemenidų laikais.
Zoroastrizmas remiasi dualizmo principu – egzistuoja dvi jėgos. Gėrio jėga yra tikrasis dievas - Ahūra Mazda (Išmintingasis Viešpatis), o blogio jėga yra piktoji dvasia, vadinama Angra Mainjumi. Pasaulyje nuolatos vyksta šių dviejų jėgų kova ir kiekvienas žmogus pasirenka, į kurią pusę stoti. Zoroastrai tiki, kad galų gale laimės Ahūra Mazda.
Zoroastrizmas akcentuoja teisumą ir teisingumą, tačiau atmetami celibatas ir asketiška gyvensena. Tikintieji praktikuoja įvairius ritualus, tarp kurių yra ir ugnies garbinimas, tačiau vienas keisčiausių šios religijos ritualų yra mirusiuosius pririšti prie medžių ir palikti sulesti grifams.
Nors zoroastrizmas pačiam Zaratustrai gyvam esant nebuvo labai populiarus, vėliau jį praktikavo Persijos karaliai (Persijai tuo metu priklausė ir Iranas). Vėliau Persijos teritoriją užėmė Aleksandras Makedonietis ir zoroastrizmas beveik išnyko, tačiau jis vėl atgijo Persijai atgavus nepriklausomybę (apie 226 m. e. m.) ir tapo valstybine Persijos religija. Vėliau arabai užkariavo Persiją ir daugelis gyventojų atsivertė į islamą. Tačiau dalis zoroastriečių emigravo į Indiją, kur įkūrė savo bendruomenę, gyvuojančią iki šiol.
