Autorius Tema: Vydūnas  (Skaityta 1137 kartus)

Neprisijungęs Leotaurus

  • Administrator
  • Forumo siela
  • *****
  • Įrašai: 3498
  • Lytis: Vyras
  • Darvinas
    • Žiūrėti profilį
    • Tipų teorija
Vydūnas
« Įrašytas: Kovo 23, 2016, 12:29:19 pm »


Vydūnas (Vilhelmas Storosta, 1868–1953) – didysis lietuvių humanistas, rašytojas, žymiausias Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas. Aukščiausia vertybe laikydamas žmoniškumą, Vydūnas savo įvairiašake veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne paviršiaus dalykuose laisva. Šį tikslą pasiekti, anot Vydūno, galima tik ugdant tautos dvasinę kultūrą, – mokslą, meną, dorovę. Tarp tautinio atgimimo asmenybių Vydūnas išsiskiria tvirtu įsitikinimu, kad tautiškumas yra ne tikslas sau, o žmoniškumo ugdymo sąlyga. Jis norėjo, kad lietuvių tauta kuo svariau prisidėtų prie žmoniškumo prado stiprinimo pasaulio kultūros raidoje (V. Bagdonavičius). Vydūnas sukūrė laisvos, nepriklausomos asmenybės ugdymo programą: žmogus sau, tautai, žmonijai, kuri atskleidžia humaniškumu pagrįstus asmens ryšius su tauta ir žmonija. Lietuvių kultūra su Vydūno literatūros, filosofijos kūriniais, su M. K. Čiurlionio paveikslais peržengia tautos ir Vakarų pasaulio ribas, susiejama su Rytų civilizacijomis, kosminės visatos vizijomis. Dešimtmetyje prieš Pirmąjį pasaulinį karą Vydūno, V. Krėvės, M. K. Čiurlionio kūriniuose lietuvių kultūrinis sąmoningumas iškeliamas, Vytauto Kavolio žodžiais tariant, iki individualybės formų po kosminiu gaubtu.
Vydūnas gimė Jonaičiuose (Šilutės raj.). Gyvendamas Vokietijai priklausiusios Rytų Prūsijos lietuviškojoje dalyje, nuo mažens patyrė sudėtingus dviejų tautų – vokiečių ir lietuvių – santykius. Vokietijoje buvo nuosekliai vykdoma tautinių mažumų asimiliavimo politika, pagrįsta Reicho kanclerio Oto fon Bismarko idėja, – viena imperija, viena kalba (Ein Reich, eine Sprache). Matydamas tautos išnykimo, nutautėjimo grėsmę, Vydūnas visą gyvenimą paskiria lietuvių, pirmiausia gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, tautinės savimonės žadinimui ir ugdymui. Tėvo gyvenimo istorija būsimajam Vydūnui atvėrė už Europos esančių kultūrų akiračius. Anskis Storosta (1837–1903) buvo baigęs Berlyno evangelikų misionierių seminariją. Dėl silpnos sveikatos, – sirgo džiova, kurią paveldėjo ir sūnus Vilius, – negalėjo vykti į Afriką misionieriauti. Klaipėdos krašte ir Žemaitijoje rinko aukas misijoms, mokytojavo. Apsiskaitęs, šviesaus proto A. Storosta buvo mėgstamas aplinkinių parapijų dvasininkų, kurie dažnai svečiuodavosi jo namuose, diskutuodavo, – tokia aplinka įskiepijo būsimajam Vydūnui polemikos su autoritetais drąsą. Turtingoje namų bibliotekoje buvo religinių raštų, literatūros klasikų veikalų. Aštuonmetį berniuką sužavėjo ir sukrėtė Frydricho Šilerio kūriniai, – skaitęs Mariją Stiuart ir verkęs. Pradėjęs kurti dramos kūrinius, Vydūnas taps šileriškosios idėjų dramos sekėju. Motina – Marija Ašmontaitė (1836–1907), turtingų ūkininkų duktė, ugdė gausios šeimos, kurioje augo keturi berniukai ir dvi mergaitės, meninius pomėgius. Vaikai kartu giedodavo, grodavo. Vilius šeimos chore gavo pirmąsias dirigento pamokas, susižavėjo arfa, vėliau ją nusipirko ir kasdien skambindavo (toji arfa saugoma Kintų Vydūno kultūros centre). Motina žadino ir vaikų romantišką vaizduotę. Remdamasis motinos pasakojimu, Vydūnas save kildino iš Krivių Krivaičio giminės. 1907 m. pasirinkta Vydūno literatūrinė pavardė atspindi didįjį tikslą – atskleisti visos tautos žmonėms tai, ką esmingo mąstytojas ir menininkas yra suvokęs, išvydęs. Jo dramų pagrindinių veikėjų varduose taip pat pasikartoja dalelytė „vyd“ (Tautvyda, Milvydas, Vidė, Grožvyda).
Vilhelmas Storosta mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, čia parašė pirmuosius literatūrinius kūrinėlius vokiečių kalba. Ragainėje penkiolikmetis Vilius perskaitė Aušrą, kurios pirmuosius numerius iš Albano ir Kybelkos spaustuvės parnešė brolis Frydrichas, mokęsis ten raidžių rinkėjo amato. Aušros paveiktas, ypač susižavėjęs Jurgio Zauerveino balade Macilenas ir Gražina, Vilius apsisprendžia rašyti lietuviškai. Apsisprendimą paskirti gyvenimą tautinei veiklai paskatino Aušroje išspausdinti Jono Basanavičiaus straipsniai, kuriuose būsimajam Vydūnui imponavo „pastangos ryšį tarp gyvenančios lietuvių kartos ir senesnių lig tolimiausių kartų padaryti kuo sąmoningiausią“. Vėliau, susibičiuliavus, J. Basanavičiaus asmenyje Vydūnas matė atgimstančios tautos žmogaus idealą. Kaip šių dviejų tautinio atgimimo asmenybių reikšmę suvokė amžininkai, atskleidžia trumpas istorijos epizodas. Kaune, Rotušės aikštėje, į Vydūno paskaitą skubantis Basanavičius sutinka paskaitos skaitytoją ir pasisiveikina: „Tautos Patriarchas sveikina Tautos Pranašą“. Basanavičius, laikomas tautos pradininku, sukūrėju, visuomenėje buvo ir yra suvokiamas kaip garbingas patriarchas. Vydūnas, kurio mintis nukreipta į ateitį, kurioje lietuvių tauta matoma pilnaverte savo sukurtos kultūros reiškėja tarp visų pasaulio tautų, amžininkų buvo suvokiamas kaip tautos pranašas.
Baigęs seminariją, dvidešimtmetis Vilhelmas Storosta mokytojavo Kintų pradinėje mokykloje (1888–1892), vedė Klarą Fiulhazę. Nuo 1892 m. dirbo mokytoju Tilžės devynklasėje berniukų mokykloje. Gyvendamas Kintuose įstengė pažaboti džiovą, tais laikais nepagydomą ligą, kuri nusinešė daug jaunų gyvybių, – tapo vegetaras, išmoko rūpintis sielos ir kūno sveikata. Savo patirtį apibendrino knygoje Sveikata, jaunumas, grožė (1928). Mokytojaudamas Vilhelmas Storosta pasižymėjo plačia erudicija, dėstė vokiečių, anglų, prancūzų, lietuvių kalbas, geografiją, istoriją, kūno kultūrą. Siekdamas tapti rašytoju, iškėlė sau tikslą „žvilgį į gyvenimą gilinti“ ir „dvasinį regratį plėsti“, „susipažinti su galutiniomis įvairiausių mokslų žiniomis“. Jis pasinaudojo liaudies mokytojams suteikta galimybe per atostogas laisvo klausytojo teisėmis studijuoti Vokietijos universitetuose. Keletą vasarų praleido Greifsvaldo, Halės, Leipcigo, Berlyno universitetuose, čia studijavo filosofiją, literatūrą, meną, sociologiją, gamtos mokslus, teisę, mokėsi senosios sanskrito kalbos.
Vydūnas iš sanskrito į lietuvių kalbą išvertė vieną svarbiausių indų religinių tekstų – Bhagavadgytą (išsp. 1947). Leipcige susipažino su teosofija, kuri tapo vartais į senąją indų filosofiją. Teosofija neteikė pirmumo jokiai iš religijų. Teosofai teigė, kad skirtingomis kalbomis yra nusakomos tos pačios ezoterinės tiesos. Ši idėja sustiprino Vydūno pagarbą senajai lietuvių religijai, kuriai daug dėmesio skiriama grožiniuose ir filosofiniuose veikaluose. Paveiktas indų filosofijos, Vydūnas kaip pagrindinį uždavinį pasirinko moralinio atsparumo ugdymą savo tautoje. Mąstydamas apie lietuvių tautos reikšmę pasaulyje, dar 1910 m. rašė: „Mes iš tikro esame nepaveikiamos galybės, o tą auginkime. Negali būti mūsų uždavinys pasidaryti galingais tarp didžiųjų valstybių. Mes galime būti galingais toje galybėje, kuri jokių paprastų galybių nepaveikiama. Mes galime doroje milžinais pastoti.“
1912 m. Vydūnas išėjo į pensiją, tik retkarčiais sugrįždavo į pedagoginį darbą (lietuvių kalbą dėstė Rytų seminare prie Berlyno universiteto, literatūrą Telšių gimnazijoje, mokytojų kursuose Palangoje). Visas jėgas skyrė kultūrinei veiklai, į kurią įsitraukė nuo 1895 m., pradėjęs diriguoti jau dešimtmetį veikusios kultūros draugijos „Birutė“ chorui.
1899 m. Vydūnas įsteigė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, kuriai vadovavo iki 1935ųjų, – tada buvo uždrausta visų lietuviškų kultūros draugijų veikla. Giedotojų draugija, užsimojusi „giesmėmis, dainomis, ir visokiais ypačiai dramatiškais vaidiniamis meilę į lietuvių kalbą ir tautą žadinti ir tuomi lietuvių kilmę į garbę iškelti“, kasmet Tilžėje, Klaipėdoje ir kitose Mažosios Lietuvos vietose rengdavo šventes, kuriose buvo vaidinami Vydūno draminiai kūriniai. Giedotojų repertuaro dainos išspausdintos knygose Lietuvos aidos. Klänge aus Litaues (1904), Lietuvos varpeliai (1909).
Neradęs to meto lietuvių dramaturgijoje veikalų, kurie ugdytų ir taurintų atgimstančios tautos dvasią, Vydūnas pats parašė ir režisavo per keturiasdešimt dramų. Idėja sintetiškai aprėpti istorinį lietuvių tautinės sąmonės ir dvasinės kultūros brendimo kelią, išreikšti žmonijos dvasinę evoliuciją ir ją stabdančias kliūtis, Vydūno išreikšta lietuvių dramaturgijoje nauju vaizdavimo būdu, nauja teatrine forma. Vydūnas teatro scenoje vaizduoja ne realistinį gyvenimo paviršių, o vidinį, dvasinį žmogaus gyvenimą, moralinio tobulėjimo vyksmą. Vydūno dramos lietuvių literatūroje išsiskiria stiprių ir savarankiškų moterų paveikslais, kurie būdingi protestantiškųjų Prūsijos lietuvių vaizduosenai. Vydūnas atskleidžia moterų stiprybę, kurią iškelia Mažvydas, vardydamas gausybę galingų deivių, Donelaitis – piktindamasis „žyniavimo bobiško“ galia.
1900-aisiais Vydūno vadovaujami giedotojai suvaidino trilogiją Probočių šešėliai (išsp. 1908), kurioje ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl žmogus, atsižadėjęs gerovės svetimoje šalyje, turi sugrįžti į savo vargingą tėvynę, dirbti jos labui („kodėl tik nepasilikau, kur buvęs? / Be sunkenybių gyvenau“, – klausia savęs pagrindinis veikėjas Tautvyda). Vydūnas atgimstančios tautos žmonių sąmoningumą žadina užduodamas klausimus: kokią prasmę žmogui turi tautiškumas, tauta, tėvynė? Trilogijos finale pateikiamas atsakymas, – žmogiškosios būties pilnatvei patirti yra būtinas sąmoningas tautinės tapatybės suvokimas. Vydūnas, kaip ir F. Šileris, kuria idealą pasiekusį herojų: Tautvyda pamilsta tėvynę ir yra pasiryžęs nuoširdžiai aukoti jai visas savo jėgas. Probočių šešėliuose vaizduojami santykiai tarp žmogaus ir tautos, tėvynės yra grindžiami meile ir sąmoningu įsipareigojimu. „Būt prie manęs, tai ne tiktai / pajaust ramybę, būti sau laimingu. / Yra tai ir uždavinys“, – Tautvydai atsako Daiva, dramoje įkūnijanti kuriančią tautos galią. Herojės vardą, kuris tapo vienu populiariausių moteriškų vardų, Vydūnas parenka iš sanskrito kalbos, – Daiva reiškia lemtį, dalią. 1908 m. pasirodžius Probočių šešėliams, Vydūnas iš karto pripažįstamas moderniu rašytoju, į kurį privalo lygiuotis lietuvių istorinės dramos kūrėjai. Sofija Kymantaitė, skelbdama istorinės dramos konkursą, Vydūną pateikia kaip pavyzdį: „istorijoje reikia ieškoti gilesnės prasmės. Pavyzdį parodė Vydūnas „Probočių šešėliuose“. [...] [T]ik tokiu būdu rašytos istorinės dramos gali šiandien būti reikalingos.“ 1910 m. knygoje Lietuvoje S. Čiurlionienė-Kymantaitė kritiškai vertina lietuvių literatūrą, kuri esanti tik „liaudžiai skaitymėliai“, į bendrą būrį neskiria Vydūno ir Herbačiausko, „nes jie, kaipo stipri savybi talentai, rastų priderančią vietą kiekvienoje visuomenėje“.
1902 m. giedotojai suvaidno pirmąją trilogijos Amžina ugnis (išsp. 1913) dalį „Romuva“, kurioje Vydūnas atkuria ikikrikščioniškosios lietuvių religijos apeigas, atskleidžia senosios kultūros gilią prasmę. Pagrindinė dramos veikėja Grožvyda – paskutinė vaidilutė, kuri tampa vyriausiąja krive, byloja, kad savosios kultūros esmę suvokiantis žmogus yra stiprus ir nepriklausomas. Kryžiuočiams griaunant lietuvių šventyklas, Grožvyda nesugniūžta katastrofos akimirką: „Kitų neatsiklausiu, / kas šventa. Garbinu, kas šventa man“. Sąmoningo žmogaus stiprybė atskleidžiama ir Pirmojo pasaulinio karo įvykiais grindžiamoje tragedijoje Pasaulio gaisras (išsp. 1928). Magė išaukština kuriančiąją moters galią: „Vyrams griaujant senąjį amžių, mums, mergaitėms, reikia kurti naująjį. Vyrai žudydami pagaliau pasibjaurės savo nežmoniškumu. Tuo tarpu mes auginsime gyvybę ir malonumą. Tautos atsigauna tiktai iš moterų, iš jų širdies tyrumo.“
Anot Vydūno gyvenimo, filosofijos ir kultūrinės veiklos tyrėjo Vacio Bagdonavičiaus, Vydūno vadovaujama Giedotojų draugijos veikla turėjo įrodyti, kad lietuvių kultūra – ne atsitiktinai išlikęs reliktas, ne muziejinis dalykas, o stipriai pulsuojantis kūrybinis procesas, turįs plėtotės perspektyvą. Giedotojų draugija tapo kultūrinio Prūsų lietuvių gyvenimo centru, iš kurio įsižiebė daugelis naujų kultūros židinių įvairiose Mažosios Lietuvos vietose. 1908–1914 m., anot Vydūno, buvo tikri lietuviškų draugijų dygimo metai. Kovos už lietuviškumo išsaugojimą tarp Prūsų lietuvių Vydūnas nelaikė savitiksle. Jos prasmė esanti gilesnė. Tai kova už žmoniškumą, kuris, jo manymu, menkėja ir nyksta, individui nutraukus santykius su tauta, jos dvasiniu palikimu.
Mažosios Lietuvos kultūros gyvybingumą teigė Vydūno raštai (literatūrinį palikimą sudaro per 60 knygų). Vydūno draminai ir filosofiniai veikalai spausdinami knygose, kurios kelia pasigėrėjimą puikiu meniniu lygiu. Vydūno veikalus apipavidalino Paryžiuje dailės studijas baigęs Adomas Brakas (1886–1952), iliustracijas Vydūno trilogijai Probočių šešėliai sukūrė garsus vokiečių Jugendo stiliaus menininkas Fidus (Hugas Hopeneris, 1868–1948), trilogijai Amžina ugnis – Petras Rimša (1881–1961). Vydūno raštai parašyti jo paties sukurta rašyba, pasižymi Mažosios Lietuvos kalbos ypatumais. Antanas Vaičiulaitis taip aiškina Vydūno kalbos stiliaus kitoniškumą: „jo žodis yra asketiškas, tartum žemės nesiekiąs ir todėl iš paprastų šio pasaulio sūnų reikalaująs prijunkimo, ilgesnės bičiulystės, kolei tampa savas ir širdžiai artimas.“
Svarbiausi Vydūno idėjas atskleidžiantys filosofiniai veikalai – traktatas Mūsų uždavinys (1911, 1921), Tautos gyvata (1920), Sąmonė (Sąmoningumas ir nesąmoningumas). Žvilgsniai į gyvenimo esmę (1936) skiriami nepriklausomos valstybės piliečiams (1921 m. perleistas papildytas Mūsų uždavinys dedikuojamas „Lietuvių tautai, tvirtinančiai savo nepriklausomybę“). Vydūnas žadino lietuvių sąmoningumą, ugdė kritinį mąstymą: dėl ko tautai reikia siekti laisvės, kokia yra tautos laisvės prasmė, kaip turi gyventi tautos žmonės, kad būtų gerbiama kitų tautų ir gerbtų save. „Svarbiausia ir esmingiausia kiekvienos tautos jėga yra jos savigarba. Kur ji sunaikinama, ten tauta nesulaikomai žengia į pražūtį“, – rašė Vydūnas. Filosofiniuose raštuose pabrėžiamas tautos auginimas, – tai pagrindinis mūsų visų uždavinys: „niekuomet neturėtų būti klausiama, ar išliks tauta, ar ne, bet visumet: kaip auginsime tautą [išskirta Vydūno]. Augančioji tauta išliks savaime. Bet, vien žiūrėdami į jos išlikimą, pamirštame to išlikimo sąlygas, o tai augimas ir auginimas. Į tai reikia visą manymo ir veikimo galią kreipti. Tautos augimui reikia visa aukoti. Kiekvienas tą, kuo tiki tautą geriausiai auginti. Bet vis ir vis turi būti apsvarstoma, ar iš tikro tauta auginama. Labai lengvai darbas virsta tautos naikinimu“. Asmenybės vertė taip pat matuojama indėlio į tautos auginimą mastu: „Reikėtų „veikėjus“ daugiau pagal tai nusverti, kiek su jais aukštesnė gyvybė tautoj didėja, kiek lietuvių sąmonė jų darbais žadinama, kiek lietuvių dora keliama, kiek jų vidaus gyvenimas lobinamas, skaidrinamas ir puošiamas“ [išskirta Vydūno]. Lietuvių mąstytojas iškelia kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos reikšmę „visumos gyvenime. Kiekvienas jame turi savo uždavinį“. „Man rūpėjo, – apibendrina Vydūnas savo gyvenimą straipsnyje Tautinė mano amžiaus veikla, – kad lietuvių mąstymas ir visas jų sąmoningumas švitėtų, kad [jie] esmiškai taptų visokios pagarbos verti.“
Vydūnas rašė ne tik lietuviams, bet ir kitų tautų žmonėms, turėdamas tikslą „kelti mūsų tautos esimą į tautų sąmonę“. 1916 m. vokiečių kalba išleidžia knygą Lietuva praeityje ir dabar, ji pasirodo prancūziškai Ženevoje (1916), lenkų (1919), rusų (1921) kalbomis Vilniuje. Knyga supažindina skaitytojus su Lietuvos istorija bei dabartimi, lietuvių kultūra, iškiliausiais jos atstovais. Knygoje teigiama, kad lietuvių tauta jau keli dešimtmečiai yra pabudusi ir įrodė savo kūrybinį gyvybingumą, o drauge – teisę į laisvą apsisprendimą, politinį savarankiškumą. Norintiems išmokti lietuvių kalbos Vydūnas parengia žodyną – Vokiečių–lietuvių žodžių rinkinys (1916), lietuvių kalbos vadovėlį (1919). Problemiškus lietuvių–vokiečių santykius atskleidžia du monumentalūs Vydūno veikalai – tragedija Pasaulio gaisras (1928) ir vokiečių kalba parašytas istoriosofinis traktatas Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių (1932, liet. k. 2001). Knygos buvo pripažintos kenksmingomis gyvybiškai svarbiems Reicho interesams, 1934 m. neišplatinta tiražo dalis buvo konfiskuota.
Po Pirmojo pasaulinio karo kultūrinį darbą apsunkino revanšistinių grupuočių išpuoliai prieš lietuvių tautybės žmones ir ypač prieš Vydūną. Ilgaplaukis lietuvių mąstytojas garsėjo „gandiška elgsena“, ramiu elgesiu, kuris dažniausiai nuslopindavo agresiją. Kartą į Giedotojų draugijos repeticiją įsiveržė nacistai ir, tikėdamiesi išprovokuoti konfliktą, liepė giedoti vokiečių himną. Vydūnas ramiai atsakęs, kad himnas bus pagiedotas. Jam patiko himno muzika, kurią sukūrė Haidnas. Vydūnas ėmė išraiškingai diriguoti, salėje pasklido nuostabios muzikos garsai. Įsibrovėliai buvo priblokšti, jie padėkojo, atsiprašė ir išėjo. Išprovokuoti konflikto ir apkaltinti Giedotojus Vokietijos įžeidimu nepavyko. Vydūnas Prūsijos lietuvių ir Vilniaus krašto lietuvių interesus gynė Europos tautinių mažumų kongrese (didžiausias laimėjimas – gautas leidimas steigti privačias lietuviškas mokyklas). 1938 m. septyniasdešimtmetį Vydūnas sutiko kalėjime, iš kurio paleistas tik pasigirdus Lietuvos, Vokietijos žymių rašytojų protesto balsams. 1944 m. su Tilžės gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Nuo 1946-ųjų gyveno Detmolde. Įsijungė į kultūrinę evakuotų Rytų Prūsijos lietuvių bei Lietuvos pabėgėlių veiklą, bendradarbiavo spaudoje. Vydūnas mirė Detmolde 1953 m. vasario 20 d., likus mėnesiui iki 85-ojo gimtadienio. 1991 m. spalio 19 d. Vydūno palaikai visam laikui atgulė Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno.
Vydūnas, filosofiją laikęs pasaulėžiūra, kuri padeda praktiškai pervarkyti pasaulį, atgaivinti pusiausvyrą tarp sparčių materialistinės civilizacijos vystymosi tempų ir žmogaus dvasinės raidos pokyčių, lietuvių humanistinę mintį susieja su žymiausių XX a. pirmosios pusės pasaulio humanistų, – Alberto Šveicerio (Albert Schweitzer) (1875–1965), Rudolfo Štainerio (Rudolf Steiner) (1861–1925) idėjomis. Vydūno humanistinėms idėjoms ypač artima yra Indijos nacionalinio išsivadavimo judėjimo lyderio, filosofo, rašytojo, pedagogo Mahatma Gandžio (1869–1948) pasaulėžiūra ir filosofija. Gandis žmoniškumo vertybei suteikė pasaulį perkuriančią galią. Jis yra laikomas trijų pagrindinių XX a. revoliucijų katalizatoriumi, – revoliucijos prieš kolonializmą, prieš rasizmą, prievartą tarp žmonių ir tarp tautų.
Rytų Prūsijoje gyvenusiam Vydūnui pirmasis veiklos impulsas buvo lietuviams grėsęs nutautėjimas, tačiau jo idėjos peržengė Mažosios Lietuvos ir XX a. pirmosios pusės ribas. Nepriklausomoje Lietuvoje Vydūno idėjos didžiausią įspūdį darė jaunimui. Apie Vydūno poveikį rašęs Rapolas Serapinas pabrėžia: „ne visam ir ne jų daugumai, bet tiktai „maištingajai“ jo daliai, kuri savyje juto kuždantį nerimą, raginantį kaip nors išsiveržti iš užsibuvusios stagnacijos [...], kuriai koktų įspūdį darė lėkštas ir marinančiai blankus mechanistinis materializmas.“ Tarp maištingųjų – ir būsimoji senųjų kultūrų archeologė Marija Alseikaitė-Gimbutienė, vaikystėje susipažinusi su Vydūnu – asmenybe, vėliau – su jo kūryba (vadovaujama V. Mykolaičio-Putino, Kauno universitete parašė studiją Tautosakos elementai Vydūno kūryboje). Vydūno kūriniuose atskleistą humanistinio moters kultūros pasaulio idėją archeologė patvirtino Deivės Civilizacijos Senojoje Europoje tyrimais, kurie išgarsino Gimbutienę visame pasaulyje.
Sovietmečiu, iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos, Vydūno vardas buvo išbrauktas iš lietuvių kultūros istorijos. 1968 m., minint Vydūno gimimo šimtmetį, Vilniaus universiteto „Kiemo teatre“ pastatyta tragedija Pasaulio gaisras (rež. Vladas Limantas) įrodė, kad Vydūno dramaturgija gali teikti teatrui naujų, modernizuojančių impulsų. Jonas Lankutis į literatūros istoriją Vydūną įrašė po Maironio: „Jeigu Maronis savo lyrika troško pažadinti tautą iš amžių miego, tai Vydūnas nori, kad drama nukreiptų pabudusios tautos valią ir troškimus aukštų humanistinių idealų linkme, taptų svarbia tautos dvasinio savarankiškumo ir moralinio pilnavertiškumo formuotoja.“ Vydūno ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūros idėjos atgimė etnokultūrinėje Romuvos draugijos veikloje. Sąjūdžio metu 1988aisiais, ginant nepriklausomybę 1991 m. sausio 13-ąją buvo remiamasi vydūniškąja taikaus pasipriešinimo idėja. Vydūno požiūris į tautos kultūros reikšmę yra aktualus Lietuvai šiandien, atsakant į globaliojo pasaulio iššūkius. Pasaulinio garso mokslininkas, baltistas ir slavistas Viktoras Falkenhanas (Viktor Falkenhahn) (1903–1987), save laikęs Vydūno mokiniu, lietuvių mąstytojo idėjas laiko itin svarbiomis kiekvienam šių laikų žmogui, kuris turi „daugiau dėmesio skirti dvasios kultūrai, asmenybei ugdytis. Be materialinės gyvenimo pusės, žmogus turi ir dvasinę, ir kuo greičiau jis suvoks visą jos svarbą, tuo geriau tiek atskirai asmenybei, tiek tautoms, tiek visai žmonijai.“
http://www.šaltiniai.info/index/details/1431