Autorius Tema: Justinas Mikutis  (Skaityta 450 kartus)

Neprisijungęs Leotaurus

  • Administrator
  • Forumo siela
  • *****
  • Įrašai: 3336
  • Lytis: Vyras
  • Darvinas
    • Žiūrėti profilį
    • Tipų teorija
Justinas Mikutis
« Įrašytas: Kovo 23, 2016, 12:21:56 pm »

 Juoduoju sovietmečiu vaikštinėdamas po Vilnių, Kauną ar gimtąją Žemaitiją, atvykęs pas grįžusius iš lagerių bičiulius sibiriečius arba netikėtai užgriuvęs pas Lietuvos kultūros žmones – literatus, kompozitorius, dailininkus – išsyk pradėdavo deklamuoti ir nagrinėti Vytautą Mačernį, Osipą Mandelštamą, Georgą Traklį, Šekspyrą, Lermontovą, Hölderlyną, Puškiną, naršė skersai išilgai Dostojevskio, Grahamo Greene‘o, Faulknerio romanus, Čaplino ir Bergmano filmus. O muzika – ypač Bachas, Mozartas ir Beethovenas – buvo jo nuolatinių susižavėjimų ir kalbų objektai. Būdamas paradoksų meistras, J. Mikutis sakė: „Mozartas užgydo žaizdas anksčiau negu jos atsiranda“, arba „Dar klausimas, kas yra svarbiau – Bachas, ar visi kiti kartu sudėjus...“.
Iš dailės reiškinių jis kėlė kuklią viduramžių architektūrą („Lyg pumpurėlis prieš pat žiedo išsiskleidimą“), romaniškas freskas, gotikos vitražus, Rubliovą, Rembrandtą, iš modernistų – P. Cezanne’ą, H. Matisse’o žuvytes, S. Dali „Paskutinę vakarienę“, iš lietuvių – visą Antaną Samuolį, ankstyvąjį Kisarauską, Antano Kmieliausko skulptūras. Bet didžioji J. Mikučio meilė buvo prancūzo Georgeso Rouault‘o tapyba – šiuose ekspresyviuose ir kiek vitražiškuose XX a. pajacuose, prostitutėse ir ypač sakraliniuose siužetuose J. Mikutis matė esminį ir ypač brangintiną žmogiškosios būties trapumą („Brangus turinys reikalauja taurios formos“).
J. Mikučio rankraščiuose yra sakinys: „Rembrandto laikas jau praėjęs – nebegalima kurti pirma didelį meną, o paskui pasaulėžiūrą, bet reikia būti krikščioniu ir kurti pirma savo, savaime suprantama, krikščionišką pasaulėvaizdį, o toliau – jau kaip natūralią pasėką – ir tikrąjį meną, nes pats esmingiausias menų menas žmogaus kūryboje vis dėlto yra jo pasaulėžiūra“.
Visų naujųjų laikų kultūros ir viso žmogiškumo šaltinis J. Mikučiui buvo Šv. Raštas – Senasis ir Naujasis Testamentas. O šumerų, kinų, majų ir Antikos civilizacijų didįjį paveldą vertino kaip nesąmoningą, moteriškai intuityvų Kristaus ilgesį.
J. Mikutis kilo iš Platelių valsčiaus, Šateikių–Rūdaičių kaimo. Kartu su Antanu Mončiu mokėsi Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Kai naciai Kretingoje varė žydus į sušaudymo vietą, Justinėlis miestelio aikštėje užprotestavo, šaukė – „Ir aš žydas!“. Prisimindamas šį įvykį, Justinas sakė: „Žmogus tik tada miršta, kai jis pats sutinka. Kai vokiečių karininkas į kaktą įrėmė revolverį, aš akimis ir širdyje kategoriškai atmečiau pasiūlymą būti nužudytas.“
Nuo 1942 m. J. Mikutis studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Naciams uždarius universitetą, mokytojavo Žemaitijoje, Beržore. Vėl užėjus sovietams, 1945 m. suimtas ir kalintas Uchtos, Vorkutos lageriuose. Nors ir beviltiškai, bėgo iš lagerio. Taigoje sargybinių šunys iškramtė jo sėdmenis. Po dešimties metų kančių gavęs žinią, kad jau gali važiuoti namo, lagerio viršininko prašė jį nušauti – per daug buvo iškentėta pažeminimų ir prievartos, kad taip imtum ir lyg niekur nieko važiuotum namo...
1956 m. grįžęs į Vilnių, dirbo gamykloje vertėju, liftininku, pozuotoju Dailės institute. Buvo garsus tarp Maskvos ir Leningrado disidentų, į savo namus jį buvo pasikvietęs Borisas Pasternakas. Maskviečiai pasakojo, kad ir Andrejus Sacharovas asmens teisių gynimo veiklą pradėjo po susitikimo su J. Mikučiu. Bet jei ko Justis negerbė, tą sumaldavo su žemėmis. Ypač teko sovietinės sistemos kultūriniams prisitaikėliams, kurie pradžioje (Justino Marcinkevičiaus atveju) apdainuoja aukštą Lenino kaktą, o po to – galima ir apie Lietuvą. J. Mikutis kalbėjo: „Jeigu Jurgis Matulaitis bus paskelbtas palaimintuoju, tai bus bent kiek nuplauta Marcinkevičiaus kaltė – abu suvalkiečiai”.
Galima išvardyti bent pusšimtį Lietuvos kultūros žmonių: Vildžiūnus, Juodelius, Kisarauskus, Kmieliauskus, Šerius, Ambrazus, Gedgaudus, Ričardą Vaitiekūną, Sigitą Gedą, Petrą Repšį, Bronių Kutavičių, Leonardą Gutauską, Tomą Venclovą, Arvydą Šaltenį, Arūną Vaitkūną ir kitus – kurie mylėjo, globojo, žinojo ir pažinojo J. Mikutį – tą vaikščiojantį pranašą, kuris kartais atrodė kaip išprotėjęs valkata, kartais – kaip genialus šventasis. Kai vienas dailininkas jo portretą pavadino baironišku „Weltschmerz“ („Pasaulio skausmas“), jis pasakė: „Esu ne Weltschmerz, bet Welt Beleidigung“ („Pasaulio nuoskauda“).
J. Mikutis mirė 1988 m. birželio 27 d. Vilniaus ligoninėje už geležinkelio stoties, tuoj pat po laisvės mitingo Katedros aikštėje, kur pirmą kartą viešai buvo giedotas Lietuvos himnas. Sužinojęs apie tai, Justinas pakėlė galvą nuo ligonio pagalvės ir pasakė: „Na tai maladiec“.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-01-21-vaidotas-zukas-justinas-mikutis-noriu-jus-pazadinti-is-snaudulio/93822