Laiškininkas turi būti aklas, kurčias ir nebylys, o prireikus kaimo žmogui pagelbėti, vaistų, duonos atvežti. Toks ir yra Sigitas Mackonis iš Ignalinos rajono, kurį DELFI sutiko Linkmenyse.
12 metų nevalgo mėsos, nerūko, negeria. Bėga 10 kilometrų maratono distancijas. Gyventojų išrinktas vienu iš dviejų geriausių laiškininkų Lietuvoje.
Pagal pareigas – „Lietuvos pašto“ laiškininkas, vairuojantis automobilį. 16 metų paštą vežiojo dviračiu, tačiau, kaip pats sako, pernai buvo motorizuotas ir dabar aptarnauja dar daugiau žmonių.
Ką reiškia būti laiškininku, kai rašoma vis mažiau popierinių laiškų ir kokių nuotykių tenka patirti, kasdien lankant žmones, DELFI klausė paties laiškininko Sigito.
„Per 16 metų visko yra buvę. Kartą nunešiau močiutei spaudą, beldžiuosi, bet neatidaro. Pasižiūriu per langą – keptuvė ant ugnies ir tarsi dūmai jau rūksta. Vėl pasibeldžiu, bet tyla“, – gyvai pasakojo S. Mackonis.
12 metų nevalgo mėsos, nerūko, negeria ir keliasi 6 ryto
Nusprendė vienas nesilaužti, iš kaimyninio namo pasikvietė močiutę – liudininkę. Pasitarę sugalvojo atkelti lango apvadą, išimti rėmą ir taip įeiti, kad nereikėtų gadinti užrakto. Tik staiga kaip išbėgs močiutė šaukdama ant įsibrovėlių visokiais žodžiais!
„Juk galėjo užtrokšti. Kaip paskui pažinusi pasakojo, išgėrė raminančiųjų, apėmė miegas ir nuėjo prigult. Ir tai tik vienas incidentas – su laiminga pabaiga“, – juokėsi Sigitas.
– O su nelaiminga pabaiga būna?
– Vienas klientas ant mano rankų mirė. Atvažiavau į jo kiemą su paštu, žmonai duodu laikraštį ir matau, kaip jis nueidamas susmunka. Pagalvojau, gal išgėręs, o tokiu atveju geriau nieko „nematyti“, kad žmonai nesudarytum nepatogumo. Kaip sako, laiškininkas turi būti aklas, kurčias, nebylys. Iš tiesų daug žinai, bet nieko nematai – ko nereikia neviešini.
Tada irgi tyliai apsisukau eiti, bet paskui pagalvojau, kad žmogus negeriantis, gal reikia pagalbos. Taip ir buvo. Bandėm gaivinti, ką galėjom darėm, bet ištiktas insulto ant mano rankų mirė. Būna ir šitaip.
Žmona baisiausiai pasimetė, tai raminau, sakiau, kad pagal kaimo tradicijas atneštų grabnyčinę žvakę. Paskambinau zakrastijonui, kad užskambintų varpais, paskui – kunigui, laidojimo namams, aišku, buvo iškviesta greitoji, padarė įrašą.
Po tokių atsitikimų galvoji, gal kokią klaidą padarei, gal galėjai žmogui gyvybę išgelbėt...
– Kaime pilna palaidų šunų. Kaip su šia problema dorojatės?
– Per laiką su šunimis susidraugauji, nors būna ir išimčių. Miške vienas klientas turėjo ypač piktą sargą. Tada dar buvau laiškininkas, vairuojantis dviratį. Tas šuo buvo ūgio sulig manim ir vis užpuldavo. O šeimininkas užuot gynęs kartodavo: „Visi šunys – geri, tik žmonių nervai silpni“.
Būna, ir visai mažas šuniukas, bet kai važiuoji dviračiu, skaudžiai įsikabina. Turi dairytis, žiūrėt.
12 metų nevalgo mėsos, nerūko, negeria ir keliasi 6 ryto
Vieną kartą užnešiau žmogui registruotą laišką. Žiūriu, palaidas didelis šuo atbėga. Ką daryt? Greit įsmukau į namą, uždariau duris nuo to šuns. Bet viduj nėra šeimininko – vėl nepatogu. Žmogus sakys, paštininkas po namus vaikšto, o išeit negaliu, nes šuo prie durų. Pro plyšį iškišau dujų balionėlį, galvojau tam šuniui papurkšiu, bet susidarė skersvėjis ir tų dujų teko ne jam, bet man. Akis graužia ir dar šeimininkas matau ateina... Nieko tas žmogus manęs nebarė, viskas laimingai pasibaigė.
– Visi žino, kada nešiojate pensijas, visi jus pažįsta. Nebijote, kad užpuls?
– Baimės, kad važiuoju su pinigais, nejaučiu. Man jie tas pats, kaip paprasti dokumentai. Bet turiu kitokių baimių. Pavyzdžiui, bijau aukščio. Gerai, kad laiškininkui aukštai laipiot nereikia.
– Kiek metų dirbate šį darbą?
– Gal jau daugiau nei 16 metų. Man patinka. Ne tik spaudą išnešioju, laikraščius, bet ir pensijas, prekes.
– Prašo žmonės padėti surašyti sąskaitas?
– Ne tik jas, bet ir į knygeles surašyti skaitliukų parodymus. Atvažiuoji, o močiutė su kastuvu jau prie namo laukia – šalnos, o gėlės negali iškasti. Žinojo, kad turiu atvežti pensiją, iškasiau ir gėlę.
Dažniausiai tai žmonėms telefonus reikia suderinti. Vaikai palieka išmaniuosius ar paprastus, senesni žmonės ko nereikia prispaudo ir paskui nebegali paskambinti. Tada atvažiuoji, atiderini, o po dviejų dienų vėl viskas atjunginėta. Taip ir bovijiesi.
– Vaistų tikriausiai irgi paprašo nupirkti?
– Kartais paprašo. Bet juokingiausia tai buvo kai vienas žmogus vietoje gydytojo paprašė užpildyti kompensuojamų vaistų knygelę. Sako, pažiūrėk, kaip ten gydytojos parašytas, antspaudą, kaip daktaro turi, uždėk ir bus gerai.
Paprašo atvežt ir batonų, ir žiurknuodžių, visko, ko tik prireikia. Ypatingai žiemą, jei būna snieginga, auto parduotuvės iki žmonių neprivažiuoja, o laiškininkas bet kokiu atveju turi klientą pasiekt. Pastatai mašiną ir brendi per sniegą.
– Kas sunkiausia?
– Niekas nesunku, tik mūsų darbe labai reikia lankstumo. Klientas – visada teisus, todėl turi derintis, pajusti žmones. Kaimynai pykstasi dėl žemės, o tu ir pas vieną, ir pas kitą eini, ir su vienu ir su kitu pakalbi. Turi būti diplomatas, prieš pasakydamas pasverti kiekvieną žodį.
– Sakėte, kad laiškininkas turi būti kurčias, aklas, nebylys. Tačiau svarbiomis žiniomis dalijatės?
– Kaime aktualiausia – kas mirė. Arba neseniai Linkmenyse buvo Šv. Mykolo atlaidai, tai pasakydavau žmonėms, pakviesdavau.
– Kas rašo popierinius laiškus? Ar pats rašote?
– Rašau. Gauti tikrą laišką maloniau, nes jei ateina telefoninė žinutė, ją paskaitai ir ištrini. Socialiniame tinkle „Facebook“ pasižiūri ir užmiršti, o laiškas lieka. Nesvarbu, kad žmogaus raštas kreivas ar pasviręs, man ranka rašyti sveikinimai gražiau, negu kad dabar gražiai šriftu atspausdina ir tik vardus surašo.
Pastebiu, kad daugiausia emigrantai laiškus tėvams rašo. Yra tie visi skaipai, bet seneliai, močiutės kompiuteriais naudotis nemoka.
– Iš kokių šalių daugiausia laiškų atkeliauja?
– Iš Anglijos, Airijos. Kai kas dar išvykę į Norvegiją ir artimiesiems rašo.
– Tačiau kiek tų laiškų sumažėjo?
– Labai. Dabar daugiausia laiškininkai mobiliųjų telefonų, valdiškų įstaigų sąskaitas nešioja, antstolių pranešimus, siuntinukus.
Populiariausias laikraštis – „Mūsų Ignalina“. Pavardžių ant prenumeruojamos spaudos nerašau – mintinai žinau, kuriam kieme kas ką skaito.
Gavusios pensiją močiutės perka ir loterijos bilietų. Per mėnesį vis pasitaiko, kad kas nors 100 litų laimi. Po vieną bilietuką beveik visi perka, o kai kas ir po daug.
Dabar laiškininkai žmonėms siūlo ir miltelius, skalbiklius, tualetinį popierių, kitas prekes. Močiutėms sakau, kad šitų dalykų netemptų, parduotuvėje pirktų maistą, kurio reikia, o viso kito aš atvešiu.
Va, vežu ir kryžių. Buvo kaime laidotuvės ir viena močiutė jį šarvojimui paskolino. Šiandien turiu jį užvežt ir atiduot – toks klientų prašymas.
– Papasakokit daugiau apie save ir savo šeimą.
– Turiu suaugusį sūnų, kuris jau baigęs ekonomikos studijas ir taip pat dirba „Lietuvos pašte“. Žmona – lituanistė, Daugėliškio mokykloje direktoriaus pavaduotoja ugdymui. Su ja abu pildom informacinį tinklalapį linkmenys.lt, kurio fotografas esu, o žmona rašo naujienas.
Visa šeima jau 12 metų esame vegetarai, nevalgome mėsos.
Aš dar bėgu maratonus, bet ne visą distanciją, o 10 kilometrų. Tai – vienas iš hobių. Dalyvavau Vilniaus maratone, šį savaitgalį bėgsiu Kauno maratone. Ignalinoje iš 64 bėgikų savo amžiaus grupėje užėmiau antrą vietą. Lietuvos mastu pasiekimai – kuklesni, bet svarbiausia – gera nuotaika ir savijauta.
Esu susidaręs maždaug 12-15 kilometrų maršrutą. Link Ladakalnio ir atgal. Kasdien keliuosi 6 ryto, maždaug valandą bėgu, nusiprausiu ir tada – į darbą.
http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/12-metu-nevalgo-mesos-neruko-negeria-ir-keliasi-6-ryto.d?id=66018838#ixzz3Fuaog93j
