Esmė ta, kad pasyvi psichika žmogų įgalina į didesnį polinki "subbmysivumui", t.y nuolaidžiavimui, paklusnumui, nesipriešinimui, o aktyvį priešingai įgalina į dominavimą, kovojimą, išsireikalavimą ir t.t. Pasyvios psichikos žmogus gal ir bus atkaklus siekiant tikslo kaip "abstrakcijos", tačiau vos tik reikės kontaktuoti, priešintis, kautis su kliūtimis, jis nebus toks griežtas, piktas, agresyvus, žiaurus, kaip ironiškos-aktyvios psichikos asmuo. Aktyvi psichika yra viskas ko reikia kovai, karam, ginčam ir pnš. Žinoma ironijos dominavimas, dar nereiškia, kad toks žmogus taps visų gerbiamas ir, kad prie jo niekas nelys ar tai jam bus pataikaujama. Tyčiojamasi yra ir iš aktyvios psichikos asmenų, taip pat prieš jos būna naudojamas mobingas, fizinis smurtas ir pnš. Tiesa tik tame, kad ironiškas žmogus bent jau stengsis priešintis, kovoti, grasinti, gintis ir t.t kiek tik jam leis jėgos ir galimybės. O štai per pasyvios psichikos žmogų dažnai visi praeina be didesnio pasipriešinimo, nes pasyvi psichika pasodina žmogų ant dugno ir nesuteikia jam tvirtumo ir t.t. Užtat diktatoriais ir tegali tapti ironiški valios asmenys, nes tik tokioje būsenoje žmogus gali būti valdingas, tvirtas, greižtas, žiaurus ir t.t.