Voltero genotipo linkolnė, iamamiwhoami, kas tu esi?
Norėti žinoti atsakymus yra pateisinama. Taip pat, kaip bijoti nukristi nuo kopėčių, kai atrama yra šiek tiek nestabili. Todėl aš ir noriu žinoti, kas tu? Ir kodėl yra daugiau galimybių rasti tikrą lobį, kai jo visai neieškai? Tik kaip tada suvokti, ar tai nebus gražiai nudažytas gabalas plastmasės su blizgučiais, panašios vertės ir stilistikos kaip kičinis kačiuko paveikslas iš netikrų gintarų, pagamintas kokios nors bobelės nežinomam rūsy, besislapstant nuo teisėsaugos. Viskas labai paprasta – tam tikrų objektų trauka yra tiesiog per daug intensyvi. Net jei žinai, kad gali nukristi, o gal net prasiskelti galvą. Panašiai taip kažkurio neeilinio atsitiktinumo dėka prasidėjo mano lemtingas ir intensyvus romanas su iamamiwhoami muzika (prisipažinsiu, ilgai negalėjau atkartoti pilno pavadinimo), kurios centrinė ašis – kūrėja iš Švedijos vardu Jonna Lee. Tai yra įsipareigojimas, kurio negaliu ir nenoriu nutraukti. Ir ne, negalvoju apie pasekmes.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?feature=player_embedded&v=LEoGQU_k78k[/youtube]
http://www.menoduobe.com/2012/08/iamamiwhoami-kas-tu-esi/