Mano patirtis su anidepresantais: kiek save prisimenu, visada buvau pasyvesnė, bet prie tam tikrų sąlygų depresija sustiprėjo, privedė prie anoreksijos, paskui persivalgymo priepuolių ir pan. Tėvai vis zyzė, kad gerčiau AD, nes, va, močiutei padėjo, mamos draugei padėjo - padės ir man. Nesutikdavau, kadangi nenorėjau, kad mano psichiką valdytų chemija, buvau nusistačiusi prieš tai. Bet šiais metais pablogėjus būsenai, nežinojau ko griebtis, neištvėriau ir pradėjau gerti šiuos „vaistus“. Na, jie nuslopino stresą ir isterijos priepuolius, bet būklė nepagerėjo tiek, kad jausčiausi pakankamai aktyvi ir stabili, kad galėčiau imtis veiklos. Po mėnesio vaistus pakeitė, bet ir šie neveikė taip, kaip norėtųsi. Paprašiau vaistus „nuimti“ ir atsisveikinau su psichiatre. Nuojauta, kad šis dalykas nepadės, pasitvirtino, bet džiaugiuosi, kad pabandžiau ir įsitikinau tuo. Tėvų pavyzdžiai su AD sėkmės istorijomis neįtikino manęs, kadangi tie žmonės, vartoję vaistus ir tuo patenkinti jau buvo vyresni ir juos jie veikia kitaip. Pati turiu pavyzdį jaunos bendraamžės merginos, kuri 4-is metus vartoja tai antidepresantus, tai raminamuosius, bet tai nepadeda jai, + gerdama AD mergina sakė bandžiusi žudytis, nepavyko, tai kankinasi toliau. Manau, kad AD jauniems žmonėms tikrai padidina savižudybės riziką, neveltui ant paties informacinio lapelio rašoma, kad gali padaugėti savižudiškų minčių, deja, ir veiksmų.