Matematika visų pirma yra kalbinės/simbolinės operacijos, kurios koduoja tikslius sąryšius/santykį tarp atskirų objektų/funkcijų.
Yra darytas tyrimas, kuris nustatė, kad azijiečiai, kurie naudoja nuo mažens rašymui piktografinę hieroglifų sistemą, turi ypatybę, kad jų smegenys skaičiavimui pasitelkia regimąją atmintį (Kinija/Japonija). Žmonės, kurie naudoja nuo mažens rašymui naudoja lotynišką, arabišką, hebrajišką arba kirilicos sistemą, tie skaičiavimui visų pirma naudoja garsinę atmintį (t.y. visas vakarų ir arabų pasaulis, išskyrus rytų aziją). Taip pat skaičiavime dirba ir vaizduotė (ypač erdvinėse užduotyse).
IT srityje tikrai dominuoja didelę garsinę atmintys turintys tipai, o ypač Platono tipas, tai yra akivaizdus rodiklis, kad programavime labiausiai dirba garsinė atmintis.
Teorinė vaizduotė reikalinga NAUJŲ koncepcijų bei teorijų kūrimui ir suvokimui. Pats mašinalus skaičiavimo procesas galvoje išskirtinai TEORINĖS vaizduotės tikrai nereikalauja. Matematikai, kurie atranda naujas teorijas arba sudėtingų uždavinių sprendimo būdus, dažnai priklauso Linkolno, Darvino arba Voltero tipams, tačiau tokie pavyzdžiai kaip Alano Turingo rodo, kad teorinė vaizduotė tikrai nebūtina ypatingiems pasiekimams matematikoje (jis buvo Bronsono tipo).