Pasikartosiu, aš mėginu objektyvizuoti savo patirtį, o ne paversti tai subjektyvia byla kuria reikia sprėsti. Vidinius vaizdinius pasirinkau kadangi, tai patirtis kurią galima objektyvizuoti , del to ji gali būti empiriškai perduota, tad ir tapti moksliniu objektu, nors ji ir atsiranda subjekte. Filosofine prasmė šia kategorija tiria Epistemologija ( Pažinimo Teorija) , tai yra kaip pažystamas pasaulis ? kas yra tikra ir netikra ? Kiek žmogus gali pažinti ši pasaulį ? ir t.t. Aš turiu paprasta prielaida, kad vidiniai vaizdiniai gali būti pažinimo šaltinis, jeigu mintis savo prigimtimi yra abstrakti, kodel ji negali keisti savo formos i vizualia ? Jeigu idėja negali atsiskleisti abstrakčioje formoje, argi negalima prielada, kad ji pakeičia forma ( galbūt taip išsplesdamą ) tapdama vizualia. Galbūt vidiniai vaizdiniai visiškai gali būti sveikas mastymo produktas, kuomet tai tampa vizualia mastymo prielada, arba to atspindžiu. Juk tai taptu pavojinga, jeigu tai veiktu žmogaus valia ( arba kitaip stumtu į destrukciją ), o jeigu tai pasireiške sąmonėje kaip mastymo atspindys, kodel gi taip negali tapti vienu iš pažinimo šaltiniu ? Negalima taip vienareikšmiškai nurašytį šios patirties, nesveiko proto produktams. Tad aš keliu tikėtina hipotezė, ir matyt nepirmas, kad vidiniai vaizdiniai yra intelekto ( grynojo intelekto, kuomet mastoma ne apie objekta, o apie pati mastymą ) atspindžiai, ir jie turėtu del savo itensyvumo ir turinio gylio sąmonėje susilaukti didesnes svarbos, nei dabar daugelis žmonių lengva ranka juos nurašydami patalogijai.
Mat pateks žmogus su tokiom savybem i psichiatrine ligoninė, papasakoks savo patirtį, "gydytojai" išklausys,tars eilinis atvejis, visiškai nesigilindami į dalyko gylį, duos antipsichotiku, užslopins, ir žlugdys asmenybė. Teko bendrauti, su pripažinta psichiatrines ligoninės gydytoja, valdinga bronsone, nepripažystanti visai kitų žmonių ižvalgų( Logine egoiste). Suprantama, ji taip elgiasi iš nežinojimo, del savo brandaus amžiaus, mat senyvi žmones dažnai nepripažysta naujų idėjų, bet baisu net pagalvoti kiek žmonių nuo jos dar nukentės. Tad pripažysdami, kad pasaulyje yra daugybe neimintų paslapčių, busime kur kas atviresni patirčiai ir padidinsim tikimybe svarbių atradimų galimybiai.
Žinoma, Leotaurai, visi žmonės nori būti laimingi, neišimtis ir aš. Bet del laimės reikia sunkiai dirbti ir kentėti. Beje tu palietiai laiko klausimą, aš tai manau kad vienintele laikas kuris yra, tai yra dabartis. Juk kaip ateitis ir praeitis gali būti, jeigu ateities dar nėra, o praieties jau nėra ? Naudoju pačia paprasčiausia dialektiką. Šiuolaikinėse mokyklose netgi nemoka kaip būti laike, manau ateities pažangiose mokyklose netgi turėtu būti disciplina, mokanti pažinti laiką. Iš nemokėjimo būti laike, žmogus prisidaro daug problemų, per daug gyvena praityje noredamas prikelti mirususius malonumas, ir ateityje iš baimes kad taip nieko ir netaps. Mokyklose turėtų būti destoma teorija apie laiką.