Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana (1877 m. kovo 8 d. Medingėnuose – 1930 m. liepos 24 d. Židikuose) – lietuvių rašytoja.
Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana (1877–1930) – rašytoja, pedagogė, labdarė.
Gimė žemaičių bajorų šeimoje, Medingėnų dvare (dab. Plungės r.), kuris priklausė motinos šeimai – Šiukštoms, žymiai Žemaitijos bajorų giminei. Vaikystę praleido Pečkauskų Labūnavoje, jaunystę – tėvų nuomotame Užvenčio dvare Žemaitijoje. Šeimoje augo dar trys jaunesni Pečkauskų vaikai: Sofija, Steponas ir Vincentas. Gimnazijos mokslą būsimoji rašytoja išėjo namuose, su samdomomis namų mokytojomis. Buvo itin muzikali, galvojo apie pianistės karjerą, tačiau atmetė šią galimybę kaip nerealią dėl finansinės padėties ir neišvengiamo atotrūkio nuo gimtinės. Reikšmingą posūkį būsimos rašytojos gyvenime lėmė pažintis ir bičiulystė su Povilu Višinskiu – kaimynystėje gyvenusių valstiečių sūnumi. Šiaulių gimnazistas, vėliau Peterburgo universiteto gamtos mokslų studentas, lietuvių tautinio atgimimo veikėjas Povilas Višinskis, 1891 m. Pečkauskų buvo pakviestas padėti sūnui Steponui pasiruošti į gimnaziją. Tradicinį bajoriškąjį Pečkauskaitės patriotizmą, susijusį su prisirišimu prie gimtojo krašto, katalikiškosios tradicijos, lenkiškosios kultūros ir LDK bei Abiejų Tautų Respublikos istorinės atminties, Višinskis pakreipė modernaus lietuviškumo linkme, skatino kūrybines merginos ambicijas. Būsimoji rašytoja ėmė nuosekliai mokytis lietuvių kalbos, kad galėtų ne tik ja susišnekėti buitinėje aplinkoje kaip ligi tol, bet vartoti visavertiškai ir svarbiausia – rašyti. Višinskiui 1894 m. rudenį išvažiavus studijuoti į Peterburgą, rašė jam laiškus lietuviškai. Šatrijos Raganos laiškai Višinskiui – vienas įdomiausių lietuvių epistolinės literatūros reiškinių, atskleidžiantis būsimų iškilių lietuvių kultūros asmenybių jaunatvišką bendravimą, kūrybinį bendradarbiavimą, jausmų dramą, taip pat lietuvių kalbos įsitvirtinimo kelią privačiame rašte.
Šatrijos Ragana – pasirinkti tokį slapyvardį paskatino Povilas Višinskis – debiutavo 1896 m., laikraštyje Varpas su trijų prozinių miniatiūrų ciklu „Margi paveikslėliai“. Realizmo literatūrai būdingos socialinės temos čia persmelktos subjektyvaus, emocingo pasakotojos žvilgsnio, užuojautos, empatijos. Pirmasis kūrinys, atskleidęs originalų rašytojos stilių ir talentą – lyrinė novelė „Kodėl čia tavęs nėra?“, kuriai parinktas epigrafas iš Dantės Dieviškosios komedijos: „Nėr didesnės kankynės / Negu džiaugsmų dienas minėt varguos“ (paskelbta Varpe, 1898). Individualiu balsu, pirmojo asmens pasakojimu perteikiamas meilės, ilgesio jausmų patyrimas, atminties pulsavimas. Tai buvo vienas pirmųjų lietuvių prozos modernėjimo ženklų – nuo realistinio išorinio žmogaus vaizdavimo žvilgsnis nukrypsta į jo vidinį pasaulį, nuo veiksmo – į būseną.
1898 m. mirus tėvui, Pečkauskų šeima prarado namus; Marija Pečkauskaitė pradėjo dirbti namų mokytoja Žemaitijos dvaruose. Įsitraukė į draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, pateko į žandarų akiratį, sulaukė kratos. Mokytojaudama parašė dvi ankstyvąsias savo apysakas – Viktutė ir Vincas Stonis. Viktutė (publikuota 1903) – dienoraščio formos kūrinys, kurio siužetą sudaro užsimezgantis meilės ryšys tarp dienoraščio autorės, jaunos dvaro panelės Viktorijos, ir į miestelį atvažiavusio gydytojo Antano, sąmoningo lietuvio patrioto. Temos požiūriu Viktutė artima Maironio poemai Tarp skausmų į garbę (Jaunoji Lietuva). Ir apysakoje, ir poemoje vaizduojami lietuvių tautinio atgimimo kartos žmonės, patriotinės jų nuostatos ir pozityvistiniai „darbo prie visuomenės pagrindų“ siekiai, į kuriuos įsipina asmeniniai intymūs jausmai. Savitas Šatrijos Raganos apysakos motyvas – lenkiškos kultūros bajoraitės apsisprendimas lietuvybei. Šatrijos Ragana su šia apysaka pagarsėjo kaip rašytoja: skaitytojus patraukė subtiliai atskleistas herojų, ypač dienoraščio autorės jaunos merginos vidinis pasaulis, psichologiniu požiūriu įtikinamai pavaizduota jų išgyvenimų istorija, to meto lietuvių visuomeninio, kultūrinio gyvenimo aktualijos (tautinis sąjūdis, lietuviškos literatūros skaitymas, mokymasis lietuvių kalbos ir pan.).
Dirbant namų mokytoja išryškėjo prigimtas Pečkauskaitės pedagoginis talentas, palikęs pėdsaką ir literatūroje – Šatrijos Ragana yra ir viena pirmųjų profesionalių lietuvių vaikų rašytojų. Apysaka Vincas Stonis (paskelbta 1906) – pirmasis kūrinys lietuvių literatūroje, skirtas specialiai paaugliams, turintis auklėjamojo romano bruožų. Tai kaimo berniuko brandos istorija, jo išgyvenamas perėjimas į jaunuolio amžių prisiimant atsakomybę už šeimą (tėvui išvažiavus uždarbiauti į užsienį), patiriant nusižengimą ir kaltę, jį atitaisant, mokantis skaityti ir rašyti, įsisąmoninant savo tautiškumą. Vaikams buvo skirti ir istorinių pasakojimų pagal Lietuvos istorijos siužetus rinkinėliai: Lietuvos senovės septyni paveikslai (1905), Istorijos pasakos (1907). 1920 m. jie išleisti atskira knyga Lietuvos senovės istorijos pasakojimai. Vėlesniu savo kūrybos laikotarpiu Nepriklausomoje Lietuvoje Šatrijos Ragana publikavo meniškiausią vaikų temos apsakymą „Irkos tragedija“ (1924), kuriame pirmoji lietuvių literatūroje kėlė tėvų skyrybų poveikio vaikui problemą (užsienio vaikų literatūroje ši tema taip pat buvo nauja).
Savo pedagoginius polinkius, kūrybinį talentą rašytoja siekė sustiprinti aukštosiomis studijomis: 1905–1907 m. išvažiavo į Šveicariją, Ciuricho ir Fribūro universitetus (juose galėjo mokytis ir moterys). Šveicarijoje studijavo vokiečių ir prancūzų literatūras, klausėsi sociologijos, filosofijos, estetikos, teologijos ir pedagogikos kursų, dalyvavo lietuvių studentų draugijų veikloje. Ciuricho universiteto dėstytoją, žymų vokiečių pedagogą, filosofą, sociologą Frydrichą Vilhelmą Fersterį (Friedrich Wilhelm Foerster, 1869–1966) laikė savo mokytoju, domėjosi šio autoriaus krikščioniškosios pedagogikos darbais, rėmėsi jo idėjomis pedagoginėje praktikoje ir raštuose. Lietuvos visuomenę su Fersterio pedagoginėmis idėjomis Pečkauskaitė supažindino 1912 m. išleistoje knygoje Jaunuomenės auklėjimas.
Grįžusi iš Šveicarijos, Pečkauskaitė bandė įsikurti Vilniuje, kur stiprėjo lietuvių kultūrinis gyvenimas, – kartu su seserimi 1908 m. čia įsteigė knygyną. Netrukus gavo pasiūlymą dirbti pirmojoje lietuviškoje mergaičių progimnazijoje (pradinėje mokykloje), kurią Marijampolėje įsteigė katalikiška švietimo ir labdaros draugija „Žiburys“. Dar prieš studijas buvo mąsčiusi apie vaikų, ypač mergaičių, lavinimo poreikį Lietuvoje, suvokė jo svarbą, tad 1909 m., uždariusi knygyną, Pečkauskaitė išvažiavo į Marijampolę. Progimnazijos direktorius buvo poetas ir kunigas Motiejus Gustaitis, o Marija Pečkauskaitė tapo mokyklos ir mergaičių bendrabučio vedėja (rūpinosi mokyklos organizaciniais reikalais), mokė lietuvių kalbos, istorijos ir vedė mergaičių kas savaitę labai lauktas ir mėgtas auklėjimo valandėles. Ne viena buvusių Pečkauskaitės mokinių pabrėžė lemiamą mokytojos vaidmenį savo gyvenime formuojant charakterį, vertybes, gėrio supratimą.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui progimnazija evakavosi gilyn į Rusijos imperiją. Rašytoja nesitraukė iš Lietuvos: rizikuodama 1915 m. vasarą perėjo frontą ir pasiekė Žemaitiją, Židikų miestelį, kur klebonavo jos jaunystės laikų ir šeimos bičiulis kunigas Kazimieras Bukontas, gyveno rašytojos šeima: klebonijoje šeimininkavo sesuo Sofija su motina (brolis Vincentas buvo miręs prieš penkerius metus). Po kelių mėnesių Židikuose mirė rašytojos motina; ši mirtis – viena iš aplinkybių, žadinusių atmintį, poreikį grįžti tekstu „į pergyventą gyvenimo dalį“.
1916 m. per brolio Vincento vardadienį Šatrijos Ragana pradėjo rašyti apysaką Sename dvare (publikuota 1922). Šį kūrinį Šatrijos Raganos tyrėja Viktorija Daujotytė laiko novatoriškos formos tekstu – romanu-esė. Sename dvare, kaip būdinga esė, ryškus autobiografinis pradas, improvizacinė kalba ir laisva kompozicija (fragmentiškas siužetas), subjektyvi žmogaus egzistencijos refleksija (ypač dienoraščio formos dalyje „Mamatės užrašai“), derinama su realistinės stilistikos epizodais (pvz., vestuvės klebonijoje). Fragmentišką, stilistiškai daugialytį pasakojimą vienija bendra atminties perspektyva: pasakotoja prisimena praėjusį laiką ir pasaulį, pasakojimais grįžta į vaikystę, tarp dabartyje jau mirusių artimųjų. Apysaka pradedama lyriniu fragmentu, kuriame jutiminis įspūdis – regimas rožių vaizdas, jų kvapas, prisilietimas – pasakotojai sužadina ryškų, intensyvų motinos prisiminimą, atgręžia atmintį į praeitį.
Pasakojimas kuriamas daugiausia iš aštuonmetės mergaitės Irutės perspektyvos, į tekstą įsiterpia jos motinos Marijos, vadinamos „mamate“, dienoraštiniai užrašai. Šia apysaka Šatrijos Ragana pirmąkart lietuvių prozoje taip ryškiai išskleidė ir įtvirtino moteriškajai savimonei reikšmingą moters ir dukters ryšį, jų vidinį tapatumą. Apysaka neturi vientiso siužeto; vaizduojama Žemaitijos bajorų šeima: jautri, subtilios dvasios, aukštesnių aspiracijų (muzikuojanti, besidominti lietuvių tautiniu atgimimu) Marija, jos praktiškas, į dvaro ūkį susitelkęs vyras Liudvikas ir trys jų vaikai. Apysakoje, anot Daujotytės, „neįvyksta nieko ypatingo, žmonės gyvena savo gyvenimą, ir tiek“. Kartu „vyksta pats svarbiausias – gyvenimo – veiksmas“, išsiskleidžia skirtingos egzistencinės žmonių laikysenos. Pagrindinių apysakos veikėjų – ir mažos mergaitės, ir suaugusios moters – sąmonėje ryškios neoromantinio apysakos pasaulėvaizdžio dominantės. Tai gyvenimo laikinumo patirtis (susidūrimas su mirtimi) ir amžinybės ilgesys, užsimiršimo malonė kaip aukštoji gyvenimo akimirka, pasiekiama per meną, muzikavimą; meilės, įveikiančios mirties slenkstį, išgyvenimas, nusitrinanti riba tarp sapno ir tikrovės.
Šatrijos Raganos apysaka lietuvių literatūroje savitai tęsia Adomo Mickevičiaus poemos Ponas Tadas tradiciją. Sename dvare vaizduojama nykstanti tradicinė Žemaitijos bajorų kultūra, savita, per šimtmečius susiklosčiusi dvaro aplinka. Charakteringi žemaičių bajorų – lenkiškai kalbančių lietuvių, lenkų kultūros Lietuvos patriotų – paveikslai, tokių kaip Liudvikas, „nemėgstantis koroniažų“ ar Kalnėnų dvarininkas, Irutės bočelis (senelis). Dvare ir bažnytkaimyje, kur lėtai teka laikas, žmonės neskuba, apstu originalių tipų, žmonių-keistuolių; tokie personažai būdingi XIX a. atsiminimais ar žodiniais pasakojimais paremtoje literatūroje, jie pasirodo ir Sename dvare (pvz., klebonas ir ponas Narmantas, minėtas bočelis). Tokie herojai liudija dingusio, prisimenamo pasaulio pilnatvę, įvairovę, turėtą žmogaus laisvę savitai skleistis. Jie leidžia elegišką pasakojimo toną papildyti humoristiniais niuansais.
Židikų miestelyje (dab. Mažeikių r.) Šatrijos Ragana išgyveno 15 metų. Išleidusi apysaką, nedaug berašė. Ryškesnės paskutinės publikacijos – apsakymas „Mėlynoji mergelė“ (1925), pedagoginių etiudų ciklas mergaitėms skirtame katalikiškame žurnale Naujoji vaidilutė. Ėmė negaluoti, prasidėjo ilga, alinanti liga. Ir vis dėlto Židikuose Šatrijos Ragana, galima sakyti, įgyvendino jaunystės pozityvistinius idealus. Formuojantis Lietuvos valstybei, tolimoje provincijoje ji aktyviai veikė, kad aplink save sukurtų šviesesnį, kultūringesnį, oresnį žmonių gyvenimą. Dar karo metais, tik atsikėlusi į Židikus, klebonijoje įrengė mokyklą kaimo vaikams; vokiečių okupacinei valdžiai ją uždarius, iki Nepriklausomybės atkūrimo mokė kelis vaikus privačiai, subūrė vaikų draugijėlę, bažnytinį chorą. Nepriklausomybės metais įsitraukė į Šv. Vincento Pauliečio labdarybės draugijos veiklą, pasirūpino, kad Židikuose būtų atidaryta senelių prieglauda, ambulatorija, kurioje kartą per savaitę buvo nemokamai priimami neturtingi ligoniai. Prieglaudai ir ambulatorijai išlaikyti reikalingas lėšas rašytoja rinkdavo organizuodama loterijas, koncertus, vakarus su vaidinimais. Rūpinosi Židikų blaivybės draugijos namų statyba – taip miestelyje atsirado salė viešiems renginiams ir arbatinė. Čia paskaitas skaitydavo, susirinkimuose ar koncertuose dalyvaudavo ir pati rašytoja. Klebonijoje atidarė bibliotekėlę vaikams. Galiausiai globojo vienos neturtingos šeimos berniuką, rėmė jo studijas VDU ir Belgijoje. Už nuopelnus literatūrai ir pedagogikai 1928 m. VDU Teologijos-filosofijos fakultetas Marijai Pečkauskaitei suteikė garbės daktarės vardą. Mirė 1930 m. liepos 24 d. Židikuose, ten ir palaidota. 1942 m. rašytojos palaikai perkelti į kapą-koplyčią. Židikuose veikia rašytojos muziejus, prie senosios klebonijos, kur ji gyveno, 2006 m. pradėtas formuoti jos vardo parkas.
http://www.šaltiniai.info/index/details/1393
