Voltero genotipo mokslininkas homoseksualizmo ieškojo limbinėje sistemoje. Dalis įtakingų homoseksualų labai nori, kad homoseksualizmas būtų genetinis ar fiziologinis reiškinys, jiems nepatinka įgyjamo homoseksualumo reiškinys. Kiti kaip tik tvirtina, kad lytys yra išmokinamos vaikystėje. Pagal juos karvės neegzistuoja egzistuoja tik karvės pavadinimas.
Bet kaip paaiškinti voltero ir darvino homoseksualų moteriškumą? Šių tipų moteriškosios lyties nėra.
Kodėl bronsonai ir platonai modernistai kurie yra susiformavę geruose aplinkybėse niekuomet nebūna homoseksualais?
Saimonas Levėjus – smegenų skirtumai
Pirmas „reikšmingas“ paskelbtas tyrimas, kuris nurodė biologinę įtaką homoseksualumui, buvo Saimono Levėjaus (Simon LeVay), kuris tada dirbo Salko Biologinių tyrimų institute, esančiame San Diege, Kalifornijoje. 1991 metais Dr. Levėjus pranešė apie nedidelius skirtumus tarp homoseksualių ir heteroseksualių vyrų smegenų (1991). Levėjus matavo trijų skirtingų grupių - (1) moterų; (2) vyrų, kurie kaip manoma, buvo heteroseksualūs; (3) ir homoseksualių vyrų, - lavonų ypatingą smegenų dalį (priekinio pagumburio intersticinius branduolius (the interstitial nuclei of the anterior hypothalamus—INAH)).
Levėjaus pateikti rezultatai
Levėjus pranešė, kad šių neuronų klasteriai (INAH) pas homoseksualius vyrus buvo tokio pat dydžio, kaip ir moterų klasteriai, abu gerokai mažesni negu heteroseksualių vyrų klasteriai. Levėjus pranešė, kad branduoliai, esantys INAH 3, „heteroseksualių vyrų daugiau negu du kartus didesni už moterų. Taip pat, „heteroseksualių vyrų du kartus didesni nei homoseksualių vyrų (1991, 253:1034). Šie skirtumai buvo aiškinami, kaip įtikinantys įrodymai, kad yra ryšys tarp biologijos ir homoseksualumo. Levėjaus prielaida buvo ta, kad homoseksualumą įtakoti gali biologinis pagrindas – priimta, kad klasterio dydis yra genetiškai nulemtas.
Levėjaus tyrimo problemos
Žiūrint į Levėjaus tyrimo metodiką, viena iš pagrindinių problemų yra ta, kad tyrimo nebuvo galima pakartoti. Kaip rašo Viljamas Bainas (William Byne), Levėjaus darbas
nebuvo pakartotas, ir tokios rūšies žmogaus neuroanatominiai tyrimai labai sunkiai pakartojami. Iš tiesų, procedūros panašios į tas, kuriomis anksčiau Levėjus identifikavo branduolius, mokslininkams duodavo tyrimų klaidas (1994, 270[5]:53)
Be to, iš devyniolikos homoseksualių subjektų, naudojamų tyrime, visi mirė nuo komplikacijų, įgytų dėl imunodeficito sindromo (AIDS). AIDS mažina testosterono lygį, todėl galima manyti, kad tie, kurie nukentėjo nuo šios aplinkybės, turėtų turėti mažesnį INAH. Bainas, tęsdamas, komentuoja Levėjaus darbą.
„Jo įtraukimas kelių heteroseksualių vyrų smegenų, sergančių AIDS, nepakankamai įvertino faktą, kad mirties metu faktiškai beveik visų vyrų su AIDS testosterono lygis sumažėjo, dėl pačios ligos poveikio arba gydymo šalutinio poveikio. Iki šiol Levėjus ištyrė tik vieno gėjaus smegenis, kuris mirė ne nuo AIDS (270:53).
Be to, mokslinėje aplinkoje kontrolė ir standartai yra būtinybė. Levėjus neturėjo asmenų, įtrauktų į jo tyrimą, visos medicininės istorijos. Todėl jis buvo priverstas priimti, kad mirusių ne nuo AIDS seksualinė orientacija buvo heteroseksuali, nors kai kurie tokiais galėjo nebūti. Be to, turėkime omenyje, kad jis neturėjo įrodymų apie seksualinę orientaciją moterų, kurių smegenis jis tyrė. Levėjus pripažino:
„Svarbu pabrėžti tai, ko aš neradau. Aš neįrodžiau, kad homoseksualumas yra genetinis arba neradau genetinės priežasties, darančios žmones gėjais. Aš neparodžiau, kad gėjais gimstama, tai labiausiai paplitusios klaidos, kurias daro žmonės, interpretuodami mano darbą. Aš neradau smegenyse gėjų centro (kaip cituoja Byrd‘as ir kt., 2001).
Daugelis teigė, kad pakitimai smegenyse, kuriuos atrado Levėjus, atsirado kaip homoseksualų elgesio rezultatas, bet nebuvo homoseksualumo priežastimi. Markas Bredlavas (Mark Breedlove), Kalifornijos universiteto Berklyje mokslininkas, parodė, kad seksualinis elgesys turi įtakos smegenims. Nurodydamas į savo tyrimus, Bredlavas komentavo: „Šie rezultatai įrodo mums tai, ką mes teoriškai žinome, kad seksualinė patirtis gali pakeisti smegenų struktūrą, taip pat kaip genai gali ją pakeisti... Gali būti, kad seksualinio elgesio skirtumų priežastis (o ne sukelia) skirtumai smegenyse“ (citata iš Byrd‘o ir kt.). Atsižvelgiant į šio pobūdžio mokslinius tyrimus, logiška, kad homoseksualus gyvenimo stilius (ir /ar AIDS sąlyga) gali keisti branduolių dydį, kuriuos matavo Levėjus.
Ką iš tikrųjų Levėjus rado? Iš tiesų, nedaug. Jis pastebėjo nedidelius skirtumus tarp grupių,- jeigu priimti jo naudojamą neuronų klasterių matavimo metodą (kai kurie mokslininkai nepriima). Kai kiekvienas tiriamas, kaip atskiras asmuo, tai nebuvo reikšmingo skirtumo; tik po tiriamųjų atskyrimo į homoseksualų ir heteroseksualų grupes, buvo gautas skirtumo rezultatas. Habardas (Hubbard) ir Valdas (Wald) šį skirtumo trūkumą pakomentavo taip:
„Nors vidutiniškai pagumburio branduolio dydį Levėjus laikė reikšmingu, iš tikrųjų jis buvo mažesnis vyrų, kurie identifikuoti, kaip homoseksualūs, jo paskelbti duomenys rodo, kad atskirų pavyzdžių dydžių diapazonas buvo beveik toks pat, kaip heteroseksualių vyrų. Tai yra, kad kai kurių homoseksualų plotas buvo didesnis nei daugelio heteroseksualių vyrų, ir kai kurių heteroseksualių vyrų mažesnis nei daugelio homoseksualų. Tai reiškia, kad nepaisant, jog grupės parodė tam tikrus skirtumus, nebuvo jokio būdo sužinoti apie asmens seksualinę orientaciją, žiūrint į jo pagumburį“ (1997, pp. 95-96).
Nenuostabu, kad pats būdamas homoseksualiu, Levėjus pastebėjo: „... Žmonės, kurie mano, kad gėjais ir lesbietėmis gimstama, labiau linkę paremti gėjų teises.“ „Newsweek“ straipsnyje Levėjus pasakė: „Aš jaučiau, kad jeigu nerasiu bet ko [skirtumo pogumburyje], aš apskritai norėčiau mesti mokslinę karjerą“ (citata iš Gelman, ir kt. 1992, p. 49). Atsižvelgiant į tai, kaip (blogai) klaidingai buvo surinkti Levėjaus duomenys, ir jo asmeninį suinteresuotumą, galbūt, jo išėjimas iš mokslo galėjo būti didesne paslauga.
http://koment.lt/node/847
