Teorija dar bus naudojama daugybę metų.
Jeigu anglų abėcėlė būtų išrasta dabar, tai joje būtų atskiras ženklas kiekvienam garsui. Tai yra tobulos abėcėlės variantas. Deja, dabar reikalingi įvairūs diakritiniai ženklai, pvz anglų th, sh, ch, vokiečių sch, lenkų rz, cz, sz ir t.t (kurie egzistuoja ne tam, kad jie idealiausias variantas, bet kad jau vėlu įdiegti papildomus ženklus, abėcėlės reforma būtų labai brangus ir sudėtingai įgyvendinamas dalykas).
Kol kas kol dar yra "beta" variantas ir teorija nėra pilnai išplitus (iš esmės žinoma tik labai mažam ratui žmonių), galima padaryti žymiai nuoseklesni, tobulesni jos žymėjimą (atmetant estetinę pusę, kuri irgi svarbi, bet šiuo atveju turiu omenyje visų pirma būtent žymėjimų nuoseklią struktūrą, kurioje egzistuotų po atskirą kuo trumpesnį ir lengvai ištariamą pavadinimą reiškiniui).
Tad poreikis genotipams turėti atskirus, organiškus ir ne kodinius pavadinimus išlieka. Neturi būti būtinai būti tie oidai, odai, bet kažkas kas panašiai gražiai išspręstų genotipinio nuoseklumo problemas.